-Jis man nepatinka!

Šaukiau parkrisdama ant kelių prie tuščios lovos ir bandydama paslėpti veidą po antklode.

-Ko čia dabar verkiu kaip kvaiša, juk tai buvo tik išsigalvojimas...

Kartojau sau ir vis valiausi skruostais besiritančias ir iš akių nesustabdomai byrančias ašaras. Nors ir sakiau tokius neigiamus dalykus, tikinau save, kad viskas tiesiog kvaila, kad jokių jausmų nejaučiau, vis dėlto širdį man klaikiausiai skaudėjo ir tai įrodė visai ką kitą, nei aš galvojau.