Ar tu pastebėjai, kad galiausiai viskas baigiasi lygiai taip pat kaip ir kiekvieną kartą prieš tai?
Kiekvieną kartą, prieš ištariant amžinam sudie, mes dar bandom pasakyti kažką gražaus, bet iš to gaunasi tik dar blogiau.
Kiekvieną kartą, prieš mėginant išmesti mylimą asmenį iš širdies, prieš tai prisimenam viską, kas buvo gero kartu.
Tad kam reikia viską užbaigti...Kam reikėjo viską pradėti...Ai...

Dar kartą...

Tikriausiai tada gerai nesupratau, ką man jauti,
Nemačiau, kaip žvelgei į mane pro pravirą langą.
Nekreipiau dėmesio į tavo laidomus juokelius,
Nebuvo man įdomi tavo šypsena.

Atsiprašau, kad elgiausi taip kvailai,
Atsiprašau, kad skaudinau nežinodama.

Kai pagaliau atkreipiau dėmesį į tave,
Kai pagaliau mano akys pagavo tavo žvilgsnį.
Tu, nebesikvatojai kaip anksčiau,
Tu net nemėginai manęs prajuokinti.

Atsiprašau, kad nesupratau to ankščiau,
Atsiprašau, kad negalėjau pamatyti tavo rodomų jausmų.

Dar kartą, prašau, dar kartą leisk pažvelgti į tas tavo akis,
Kurios šypsosi kartu su tavimi.
Leisk dar kartą pasiklausyti tavo pokštų ir to juoko,
Kuris pradėjo virpinti mano širdies gilumas.

Ačiū, kad leidai suprasti, ko man taip trūksta,
Ačiū, kad leidai pažinti meilės jausmą, nors pats jį stengeisi paslėpti dėl mano kaltės...

Mudu, lyg maži vaikai ;D

Mes kartu - lyg du maži vaikai ^^
Žaidžiam vienas su kitu, tu tampai mane už kasų, aš žnaibau tavo skruostukus.
Tu šaipaisi rodydamas pirštais į mano išterliotą nosį, o aš pati bandau išmozoti tavo veidą,
O dienos pabaigoje gerai praleidę laiką vienas kitą pabučiuojam į skruostus, lyg atsiprašydami.

Mudu abu, lyg maži padaužos, sugebam visada prisidaryti bėdų,
Tu gauni rėkti nuo mano tėvų, kad paleidi namo sutaršytais plaukais,
Aš klausau, kaip tavo mama aiškina, kad kiaušinienė neturi būti tokia kieta,
Bet galiausiai abu išpirkti mokam savo kaltes, vienas kitą apkabindami.

Juk kiekviena mūsų diena prasideda ir baigiasi kartu,
Tik štai, dienos pradžioje mudu esam kiemo draugai,
O dienos pabaigoje, vienu kambariu besidalijantys jaunuoliai,
Mes vienas kito dalis...

Na ir kas, kad mums dar ne tiek ir daug metų,
Na ir kas, kad kitiems atrodom vis dar nieko nesuprantantys vaikai.
Mes, geriau nei kiti žinom kas yra meilė,
Ir to užtenka!

Tai turėjau būti aš

Vartydama seno albumo nučiupinėtus lapus,
Žvelgdama į tas senas, besišypsančias nuotraukas
Aš suprantu, ko negalėjau suprasti tuomet,
Ko negalėjo suprasti mano širdis, kai tu buvai visai šalia.

Tai turėjau būti aš, kuri laikė tavo ranką sunkiausiu laiku,
Tai turėjau būti aš, kuri šypsojosi, kai tau reikėjo artimo žmogaus šypsenos.
Tai turėjau būti aš, kuri tau prieš miegą kartojo "Viskas ryt bus gerai",
Tai turėjau būti aš, kuri amžinai privalėjo likti kartu...

Dabar tavoji šypsena iš jau blankstančių fotografijų verčia susimąstyti,
Įkvėpti gurkšnį ledinio realybės oro ir pripažinti sau,
Jei aš būčiau galėjusi rasti drąsos savyje, jei nebūčiau visą laiką apsimetinėju,
Dabar viskas būtų kitaip, ir tuose pačiuose fotografijose su tavimi būčiau aš...

Bet jau nieko tikriausiai nepakeisiu, nesibrausiu į tavo gyvenimą, kaip kažkada mėginau iš jo bėgti,
Nors giliai širdyje tada žinojau, kad amžinai mano širdis priklausys tik tau,
Nors tada buvo aišku, kad žemė sukasi aplink saule, o tu ir buvai mano saulė,
Nors be tavęs jau nenoriu gyventi...

---

V4l pradėjau lieti ašaras...
Vakar vakare, kai atrodė, jog diena buvo tobula, aš palūžau...Žvelgiau į tamsią naktį už lango ir verkiau, negalėjau nieko padaryti tik verti. Nesustabdė manęs skaičiavimas iki dešimties, nepadėjo ir šalimais buvusi katė...Verkiau ir kartu su tom ašarom užmigau.
O ši diena prasidėjo visai gerai, bet štai dabar, kai jau po keturių, aš vėl pradedu verkti, žinau gerai, kad tai ne dėl liūdnos muzikos...Juk ne muzika valdo jausmus...

Jausmas

O, tas keistas jausmas, kurį jaučiu tada, kai tu nusišypsai,
Tas jausmas kuris man atrodo malonus ir saulės spinduliai.
Kas tai ? Noriu geriau tai pažinti, suprasti,
Kas per jausmas verčia mane sunkiau kvėpuoti ir stebėti tave?

Tas jausmas, kuris neleidžia susivokti kur yra realybė,
Tas jausmas, kuris vilioja prisiglausti arčiau tavęs.

Mano angele, kuris esi aukštai, virš debesų paklodės,
Ar gali man atskleisti tiesą, kas tai per jausmas ?
Ar gali paaiškinti kodėl taip noriu būti arti to žmogaus,
Noriu matyti tik jį ir daugiau nieko...

O mano išmylėtas padangių paukšti, kuris skraidai taip laisvai,
Ar gali suteikti man proga pažinti tai iš arčiau.
Prisiglausti prie to besišypsančio ir šilto žmogaus,
Kad galėčiau geriau suprasti kas darosi dabar su manimi.

Tas jausmas, kuris verčia tankiau kvėpuoti,
Tas jausmas, kuris stumia mane į priekį.

Aš noriu geriau suvokti kokią iš tiesų įtaką man tai daro,
Aš noriu pagaliau priversti savo širdį nurimti...
Kas tai ? Kodėl mano širdis atrodo išlėks iš krūtinės ?
Nesuprantu... Bet prašau, jei tu supranti...Padėk man suprasti...

Tik tai...

Jis norėjo vėl girdėti jos balsą,
Norėjo vėl jausti ją šalia savęs.
Troško prisiliesti, įkvėpti jos gaivaus aromato,
To stingdančio gardaus kvapo.

Širdis vaikino plakė vis greičiau,
Atrodė jau tuojau pasidalins į dvi dalis.
Ir tik dėl to, kad jo mylimosios nebuvo šalia,
Tik dėl to, kad jis troško vėl grįžti į praeitį.

Dar vienas gilus įkvėpimas,
Toks pat gilus ir iškvėpimas.
Tvirtas širdies dūžis
Ir ašaros akyse.

Koks skirtumas, kad jis buvo vaikinas,
Koks skirtumas – kad vyrai neverkia.
Kartais jausmai verčia elgtis kitaip, nei liepia prigimtis,
Kartais toji netikusi meilė viską apverčia aukštyn kojom.

Dar vienas įkvėpimas,
Sunkus atodūsis.
Akys lėtai užsimerkiančios,
Ir lūpos – tos pačios kurios kažkada mylėti mokė – lėtai prasiveriančios aimanai.

Jis vis dar tiki,
Nori tikėti, neprarasti vilties.
Kad viskas grįš, bus kaip buvę,
Kad jis vėl bus kartu su ta, kurią mylį labiau nei save patį.

Įkvėpk dar kartą gaivaus oro,
Iškvėpk tą sunkų jausmą iš širdies.
Prisiglausk arčiau, pasiduok,
Atverk savo kūną ir sielą nedorai pagundai.

Laikas sugrįš kartu su tuo,
Ko tu labiausiai trokšti.
Nebijok, pramerk tas sunkiai užmerktas akis,
Ir daugiau nebeverk. Daugiau nebe...

Įkvėpk ir vėl, ir vėl, ir vėl...
Dūsauk, kaip niekada ankščiau.
Ir nebekaltink savęs, dėl to kas buvo,
Nes svarbu tik tai, kad yra dabar.

Jo širdis grįžta į seną taktą,
Tokį ritmingą ir ramų.
Jo širdis jau rado savo vietą,
Prie mylimo žmogaus širdies.

Vaikino akys plačiai pramerktos,
Stebėjo, kaip mylimosios kūnas glaudžiasi arčiau.
Jokių ašarų, jokios baimės,
Tik tolygus kvėpavimas ir pagaliau nušvintanti šypsena.

Per vėlai susivokiau

Kodėl amžinai tai suprantu tik paskutiniu metu,
Kodėl nesugebu visko pamatyti reikiamu momentu ?
Tie tavo jausmai buvo tokie akivaizdūs,
Juos matė visi, bet tik ne aš...

Bijojau pažiūrėti į tavo akis, kai kalbėdavai su manimi,
Nesugebėjau neapsiverkusi klausytis tavų dainų...
Žinau, viskas ką tu darei, buvo skirti tik man,
Bet tada to nemačiau, stengiausi apsimesti, kad tai tik žaidimas.

Atsiprašau, kad buvau tokia mažvaikė ir negalėjau priimti visko,
Atleisk, kad priverčiau tave vargti ir kankintis be atsako.
Dabar gerai žinau ir tik save kaltinti pajėgiu,
Dabar - kai tu jau į mane net nežiūri.

Skaudu prisiminti man kasdien tave,
Bet jei neišvystu tavęs, man dar blogiau.
Sugadinau sau gyvenimą bijodama atverti savo širdį tavo meilei,
Pakenkiau ir tau, taip nuo tavęs slėpdamasi.

Dabar ta juoda, it smala iš pragaro pakilusi skraistė dengia viską,
Nesugebu logiškai mąstyti, negaliu net normaliai suvelti žodžių.
Kraustausi iš sveiko proto ribų, mat viską, kas kažkada buvo normalu,
Dabar išstumia tik mintys apie tave ir apie jausmus, kurių pasiilgau.

Vaikine, tu geriau nei kas kitas žinai, kad tau dar normalaus kreipinio nesugalvojau,
Dar geriau žinai ir tai, kad vien apie tavo vardo pagalvojimą negaliu svajot.
Bet kai tylumoje girdžiu tylius vėjo judinamų lapų šnaresius, aš žinau,
Jie man tyliai ir nenustojamai kartoja tik tavo vieno vardą, kurį privalau įsidėti giliai į širdį ir amžiams užrakinti.

Dieninė nuotaika ir jos išreiškimas

Kaip dažnai pastarosiomis dienomis pradėjau dainas apie meilę aš dainuoti,
Dar dažniau pradėjau liūdnai žiūrėti pro judančio troleibuso langą.
Kas tai ? Kodėl aš taip darau ? Ar yra logiškas paaiškinimas?
Gal tai pavasaris ? O gal tiesiog depresija sukelta mano amžiaus ?

Skaičiuoju jau ir dienas kurios man liko iki kol kas nors suriks "Su gimtadieniu"
66, 65, 64... Štai man ir septyniolika...
Nežinau, tikriausiai kuo arčiau toji diena, tuo mažiau aš jos laukiu,
Tuo daugiau ji man nervų ištampo ir verčia patirti galvos skausmus.

Su tomis pačiomis dainomis ir žiūrėjimu į kalendorių, aš tyliai pagalvoju,
Ką gi tokio vertingo nuveikiau, ką padariau ir kuo didžiuojuosi ?
Nugyvenau jau nemažai, o įsimintinų dalykų tikriausiai nėra...
Tai gal visa šitai ir varo man liūdesį į širdį ?

Norėčiau žinoti, norėčiau gauti bent akimirką kuri priverstų mane suprasti,
Susivokti realybėje ir erdvėje.
Norėčiau pažvelgti į save kiek iš kitos pusės ir sužinoti, ko man trūksta,
Ko man reikia, kad galėčiau nustoti save peikusi dėl visko.

Rašau jau žvelgdama pro langą, už kurio nuo stipraus vėjo linguoja medžiai,
Saulė ryškiai nušvietusi visą dangų, o pats oras atrodo toks tobulas, bet šaltas...
Tikriausiai su šiomis eilutėmis aš bandau nukreipti savo mintis į šviesesnę pusę,
Bet kaip tai padaryti, kai groja liūdnos Korėjietiškos dainos...

Nenoriu savęs apgaudinėti, kad štai, greitai viskas prabėgs,
Kad tuojau pradėsiu plačiai šypsotis ir nebepulsiu į depresijos momentus.
Gerai suprantu, kad tai nutinka retai, dar geriau žinau, kad su manim dar rečiau,
Bet pasistengsiu neprarasti vilties, tikėjimo...Bet tai tik momentinis bandymas...

Kažkas...lyg akimirka

Mano širdis klykia - Atleisk! Nepyk! Aš atsiprašau...
Niekada nenorėjau tavęs skaudinti,
Niekada nenorėjau regėti tavo ašarų.
A š tikrai tave mylėjau
Aš tikrai amžinai norėjau būti šalia tavęs

Nenorėjau tavęs niekada palikti,
Amžinai norėjau būti kartu
Ak prašau, nekaltink manęs, kad viskas taip susiklostė
Jei tai būtų buvusi mano valia, aš amžinai laikyčiau tave savo glėby.

Mano širdis byra į tuzinus šukių,
Kažkur tarp jų esi ir tu,
Kažkur manyje tavo veidas,
Tavo prisiminimas liks amžinai..

Taip, dabar aš verkiu kaip tikra kvailė,
Taip dabar man plyšta širdis, nes tavęs nėra šalia,
Žinau geriau nei tu manai, kad tai galiausiai pasirodys esant mudviejų klaida,
Bet aš daugiau negaliu tverti...

Labai atsiprašau, kad nesugebu tau pažvelgti į akis,
Atsiprašau, kad nepasakiau teisybės koks man brangus esi...
Atleisk, negaliu daugiau taip...
Atleisk...Man geriau išeiti

Man atrodo tai ritmas mano minčių..Ką žinau koks pavadinimas čia tiktų..

Tas neramumas širdyje verčia mane jaustis keistai,
Negaliu ramiai miegoti, nepajėgiu net valgyti.
Kokia viso to priežastis, kas gi čia blogai ?
Kur dilemos sprendinys, o kur ?

Nuo vakar vakaro mušu vieną ritmą pieštuku,
Nuo vakar vakaro galva tuščia, nėra minčių.
Jau dabar kažkur toli tos mano mintys,
Be kurių tiesiog vieniša mana širdis.

Jei sugebėtum tu pažvelgti į mano akis,
Pamatytum tą liūdesį kurį suteikei tu man.
Jei pamėgintum mane pažinti, suprastum,
Kad nesu tokia beširdė, kaip tu pats.

Kai ateis nauja diena, aš tikiu, viskas bus kitaip,
Ir dangus nusidažys gražia, rausva spalva.
Aš pati vėl būsiu nauja, bus naujas ir pieštukas,
Su kuriuo bandysiu rimuoti ir diktuoti naują taktą mintims.

O kai ateis vakaras, naktis, rytas, aš grįšiu,
Tokia, kokia buvau vakar vakare...
Vėl liūdėsiu po klevu, nieko originalaus nerašysiu,
Kursiu banalius tekstus ir verksiu dėl prabėgusių dienų.

Tai, kai sugebėsi vėl mane pažinti, kai vėl norėsi tai daryti,
Nebijok, prabilk, prisipažink...
Lauksiu tavęs dar tris dienas ir tris naktis, bet po jų,
Po jų vaikine, aš ištarsiu sudie.

Dienoraštis...

Brangus dienorašti,
taip vėl pradedu rašyti naują "sąsiuvinį" ir naują jo lapą. Kaip ir kiekvieną kartą kreipiuosi į kažką, kas vistiek man niekada neatsakys...
Ši diena buvo keista, po velnių, atrodė, vienu metu esu pats laimingiausias žmogutis pasaulyje, skaldžiau juokelius su drauge, kuri mane geriausiai supranta, o paskui tik tok POOF, prapliupo iš dangaus kibiras lietaus ir mano gerosios nuotaikos neliko. Nuo pusės dvylikos aš suraukus nosį sėdėjau, depresija nereali sugalvojo pakankinti, visus mintyse prakeikiau ir taip toliau ir panašiai. Kada grįžo nuotaika ? Pažiūrėkim į laikrodį, 20:45... Tai prieš valandą...Nuostabu...Vistiek jau niekur siausti neisiu, tai kas čia per velnias!
Vėl rėkiu, kad kompiuterinio dienoraščio, va iki kokio lygio nusiritau, net negaliu pakelti rašiklio, atrakinti spynelės ir toliau rašyti į senąjį dienoraštį... Nuostabu...Kas toliau bus ?

Automatinis rašymas ;D

Siaučiam...
Ir man yra pochui, kad tu nesigrįši.
Be tavęs ta saulė, man nerūpi,
Ir lietus proto neknisa!

Travili vali, kiaurą parą,
Š malimas kas minutę...
Visas mano laikas priklauso tik man,
Ir tavęs nereikia.

Tad man tikrai nusišvilpti į tą tavo meilę,
Į tavus jausmus ar dar ten ką.
Man nerūpi tas netikęs samprotavimas,
Ir moralė ar kaip ten ji vadinas.

Svaigstu aš į valias, bandau negalvoti,
O tik daryti! Tik daryti!
Gal ir skamba tai baisiai!
Bet dabar viskas achujienai!