Jis norėjo vėl girdėti jos balsą,
Norėjo vėl jausti ją šalia savęs.
Troško prisiliesti, įkvėpti jos gaivaus aromato,
To stingdančio gardaus kvapo.
Širdis vaikino plakė vis greičiau,
Atrodė jau tuojau pasidalins į dvi dalis.
Ir tik dėl to, kad jo mylimosios nebuvo šalia,
Tik dėl to, kad jis troško vėl grįžti į praeitį.
Dar vienas gilus įkvėpimas,
Toks pat gilus ir iškvėpimas.
Tvirtas širdies dūžis
Ir ašaros akyse.
Koks skirtumas, kad jis buvo vaikinas,
Koks skirtumas – kad vyrai neverkia.
Kartais jausmai verčia elgtis kitaip, nei liepia prigimtis,
Kartais toji netikusi meilė viską apverčia aukštyn kojom.
Dar vienas įkvėpimas,
Sunkus atodūsis.
Akys lėtai užsimerkiančios,
Ir lūpos – tos pačios kurios kažkada mylėti mokė – lėtai prasiveriančios aimanai.
Jis vis dar tiki,
Nori tikėti, neprarasti vilties.
Kad viskas grįš, bus kaip buvę,
Kad jis vėl bus kartu su ta, kurią mylį labiau nei save patį.
Įkvėpk dar kartą gaivaus oro,
Iškvėpk tą sunkų jausmą iš širdies.
Prisiglausk arčiau, pasiduok,
Atverk savo kūną ir sielą nedorai pagundai.
Laikas sugrįš kartu su tuo,
Ko tu labiausiai trokšti.
Nebijok, pramerk tas sunkiai užmerktas akis,
Ir daugiau nebeverk. Daugiau nebe...
Įkvėpk ir vėl, ir vėl, ir vėl...
Dūsauk, kaip niekada ankščiau.
Ir nebekaltink savęs, dėl to kas buvo,
Nes svarbu tik tai, kad yra dabar.
Jo širdis grįžta į seną taktą,
Tokį ritmingą ir ramų.
Jo širdis jau rado savo vietą,
Prie mylimo žmogaus širdies.
Vaikino akys plačiai pramerktos,
Stebėjo, kaip mylimosios kūnas glaudžiasi arčiau.
Jokių ašarų, jokios baimės,
Tik tolygus kvėpavimas ir pagaliau nušvintanti šypsena.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą