Vartydama seno albumo nučiupinėtus lapus,
Žvelgdama į tas senas, besišypsančias nuotraukas
Aš suprantu, ko negalėjau suprasti tuomet,
Ko negalėjo suprasti mano širdis, kai tu buvai visai šalia.
Tai turėjau būti aš, kuri laikė tavo ranką sunkiausiu laiku,
Tai turėjau būti aš, kuri šypsojosi, kai tau reikėjo artimo žmogaus šypsenos.
Tai turėjau būti aš, kuri tau prieš miegą kartojo "Viskas ryt bus gerai",
Tai turėjau būti aš, kuri amžinai privalėjo likti kartu...
Dabar tavoji šypsena iš jau blankstančių fotografijų verčia susimąstyti,
Įkvėpti gurkšnį ledinio realybės oro ir pripažinti sau,
Jei aš būčiau galėjusi rasti drąsos savyje, jei nebūčiau visą laiką apsimetinėju,
Dabar viskas būtų kitaip, ir tuose pačiuose fotografijose su tavimi būčiau aš...
Bet jau nieko tikriausiai nepakeisiu, nesibrausiu į tavo gyvenimą, kaip kažkada mėginau iš jo bėgti,
Nors giliai širdyje tada žinojau, kad amžinai mano širdis priklausys tik tau,
Nors tada buvo aišku, kad žemė sukasi aplink saule, o tu ir buvai mano saulė,
Nors be tavęs jau nenoriu gyventi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą