Kaip dažnai pastarosiomis dienomis pradėjau dainas apie meilę aš dainuoti,
Dar dažniau pradėjau liūdnai žiūrėti pro judančio troleibuso langą.
Kas tai ? Kodėl aš taip darau ? Ar yra logiškas paaiškinimas?
Gal tai pavasaris ? O gal tiesiog depresija sukelta mano amžiaus ?
Skaičiuoju jau ir dienas kurios man liko iki kol kas nors suriks "Su gimtadieniu"
66, 65, 64... Štai man ir septyniolika...
Nežinau, tikriausiai kuo arčiau toji diena, tuo mažiau aš jos laukiu,
Tuo daugiau ji man nervų ištampo ir verčia patirti galvos skausmus.
Su tomis pačiomis dainomis ir žiūrėjimu į kalendorių, aš tyliai pagalvoju,
Ką gi tokio vertingo nuveikiau, ką padariau ir kuo didžiuojuosi ?
Nugyvenau jau nemažai, o įsimintinų dalykų tikriausiai nėra...
Tai gal visa šitai ir varo man liūdesį į širdį ?
Norėčiau žinoti, norėčiau gauti bent akimirką kuri priverstų mane suprasti,
Susivokti realybėje ir erdvėje.
Norėčiau pažvelgti į save kiek iš kitos pusės ir sužinoti, ko man trūksta,
Ko man reikia, kad galėčiau nustoti save peikusi dėl visko.
Rašau jau žvelgdama pro langą, už kurio nuo stipraus vėjo linguoja medžiai,
Saulė ryškiai nušvietusi visą dangų, o pats oras atrodo toks tobulas, bet šaltas...
Tikriausiai su šiomis eilutėmis aš bandau nukreipti savo mintis į šviesesnę pusę,
Bet kaip tai padaryti, kai groja liūdnos Korėjietiškos dainos...
Nenoriu savęs apgaudinėti, kad štai, greitai viskas prabėgs,
Kad tuojau pradėsiu plačiai šypsotis ir nebepulsiu į depresijos momentus.
Gerai suprantu, kad tai nutinka retai, dar geriau žinau, kad su manim dar rečiau,
Bet pasistengsiu neprarasti vilties, tikėjimo...Bet tai tik momentinis bandymas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą