Kodėl amžinai tai suprantu tik paskutiniu metu,
Kodėl nesugebu visko pamatyti reikiamu momentu ?
Tie tavo jausmai buvo tokie akivaizdūs,
Juos matė visi, bet tik ne aš...
Bijojau pažiūrėti į tavo akis, kai kalbėdavai su manimi,
Nesugebėjau neapsiverkusi klausytis tavų dainų...
Žinau, viskas ką tu darei, buvo skirti tik man,
Bet tada to nemačiau, stengiausi apsimesti, kad tai tik žaidimas.
Atsiprašau, kad buvau tokia mažvaikė ir negalėjau priimti visko,
Atleisk, kad priverčiau tave vargti ir kankintis be atsako.
Dabar gerai žinau ir tik save kaltinti pajėgiu,
Dabar - kai tu jau į mane net nežiūri.
Skaudu prisiminti man kasdien tave,
Bet jei neišvystu tavęs, man dar blogiau.
Sugadinau sau gyvenimą bijodama atverti savo širdį tavo meilei,
Pakenkiau ir tau, taip nuo tavęs slėpdamasi.
Dabar ta juoda, it smala iš pragaro pakilusi skraistė dengia viską,
Nesugebu logiškai mąstyti, negaliu net normaliai suvelti žodžių.
Kraustausi iš sveiko proto ribų, mat viską, kas kažkada buvo normalu,
Dabar išstumia tik mintys apie tave ir apie jausmus, kurių pasiilgau.
Vaikine, tu geriau nei kas kitas žinai, kad tau dar normalaus kreipinio nesugalvojau,
Dar geriau žinai ir tai, kad vien apie tavo vardo pagalvojimą negaliu svajot.
Bet kai tylumoje girdžiu tylius vėjo judinamų lapų šnaresius, aš žinau,
Jie man tyliai ir nenustojamai kartoja tik tavo vieno vardą, kurį privalau įsidėti giliai į širdį ir amžiams užrakinti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą