Tas neramumas širdyje verčia mane jaustis keistai,
Negaliu ramiai miegoti, nepajėgiu net valgyti.
Kokia viso to priežastis, kas gi čia blogai ?
Kur dilemos sprendinys, o kur ?
Nuo vakar vakaro mušu vieną ritmą pieštuku,
Nuo vakar vakaro galva tuščia, nėra minčių.
Jau dabar kažkur toli tos mano mintys,
Be kurių tiesiog vieniša mana širdis.
Jei sugebėtum tu pažvelgti į mano akis,
Pamatytum tą liūdesį kurį suteikei tu man.
Jei pamėgintum mane pažinti, suprastum,
Kad nesu tokia beširdė, kaip tu pats.
Kai ateis nauja diena, aš tikiu, viskas bus kitaip,
Ir dangus nusidažys gražia, rausva spalva.
Aš pati vėl būsiu nauja, bus naujas ir pieštukas,
Su kuriuo bandysiu rimuoti ir diktuoti naują taktą mintims.
O kai ateis vakaras, naktis, rytas, aš grįšiu,
Tokia, kokia buvau vakar vakare...
Vėl liūdėsiu po klevu, nieko originalaus nerašysiu,
Kursiu banalius tekstus ir verksiu dėl prabėgusių dienų.
Tai, kai sugebėsi vėl mane pažinti, kai vėl norėsi tai daryti,
Nebijok, prabilk, prisipažink...
Lauksiu tavęs dar tris dienas ir tris naktis, bet po jų,
Po jų vaikine, aš ištarsiu sudie.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą