Tu - mano šypsenos priežastis

Kartais aš susimastau,
Kodėl taip dažnai liūdžiu.
Kodėl man darosi graudu,
Kai mintys palinksta link tavęs...

Ir galiausiai protas pašviesėja,
Širdis leidžia pažinti tiesą
Kuri garsiau nei kada nors anksčiau
Pareiškia, jog šypsotis galiu tik tada,
Kai tu esi prieš mane.

Nežinau...Manau čia išpažintis

Nežinau kodėl aš taip darau,
Gal dėl tavęs, o gal dėl meilės tavos.
Gal dėl nuotaikos blogos,
O gal tik iš neturėjimo ką veikti.

Ašarų senai mano akyse neliko,
Prieš metus, o gal ir du jos dar ten ilsėjos.
Dabar viskas man per daug niūru, per daug tamsu,
Viską aš matau kitomis spalvomis ir tai manęs nedžiugina.

Kuriu aš eiles apie angelus ir drugelius,
Rašau apie meilę vaikinui, kurio po galais nėra šalia.
Skundžiuosi blogui kurio niekas nemato,
Ir skiedžiu, kaip man buvo gera gyventi...

Taip, man tikrai buvo gera gyventi, dabar daug sunkiau,
Man tikrai senas gyvenimas buvo priimtinesnis...
Dabar galvoje per dažnai nuskamba žodis mirtis,
Dabar per dažnai aš pareiškiu savo nuomonę apie nenorėjimą gyventi...

Ne, mano mintys nereiškia, kad štai paimsiu ir nusižudysiu,
Jos net nereiškia, kad iš viso kada nors ką nors sau padarysiu.
Jos tik išsako mano nepasitenkinimą susidariusiu gyvenimo,
Jos tik pabrėžia tai, kad pastarosios mano dienos man per sunkios...

Štai kad ir šią minutę, aš norėčiau įgauti juodus sparnus,
Išskleisti juos ir pakilti aukštai aukštai.
O ten, kur nemato žmogaus akys aš norėčiau būti tamsiu angelu,
Nes tik jis vienas žino tiesa, nes tik tas tamsus angelas iš tiesų atskleidžia mane

Nepakilsiu, kol negausiu vieno žodžio

Ir vėl tas liūdnumo metas atėjo,
Vėl lieju pykti ant tavęs.
Kodėl manęs niekada negirdi?
Kodėl išklausyti nesugebi?

Mano ašaros jau nieko nereiškia,
Mano širdies skausmas tau nė motais.
Ką aš tokio padariau, kad likau be tavo dėmesio?
Kuo aš tau nusikaltau, kad į mane net nežiūri?

Juk mums buvo gera kartu,
Juk džiaugėmės viskuo drauge.
Tai kodėl dabar viskas pasikeitė ?
Kodėl tu nebe tas?

Vaikine, žinau sunku tiek tau, tiek man,
Gyvenimas apsivertė šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu.
Kojos mano jau neliečia žemės,
Bet nenoriu aš tau pasakyti sudie.

Skamba jau kelinta valanda tas pats muzikos ritmas,
Tavo akys vis dar žvelgia į mane be jausmų.
Man širdis dūžta, po galais,
Kodėl negali į mane pažvelgti kaip ankščiau!?

Tas tavo šaltas balso tonas,
Ir bedvasės akys...
Nenoriu to girdėti ir regėti,
Man per daug skaudu.

Ką aš padariau, kad tavęs netekau?
Ką padariau, kad tu manęs nesugebi jau matyti?
Prašau!
Pažvelk į mane bent paskutinį kartą!

Juk tavo meilę taip branginau,
Juk stengiausi viską išlaikyti tobulybės rėmuose.
Norėjau ir tikėjau, kad tai nesibaigs,
Tai ko dabar viskas pasikeitė?!

Ei! Nustokit trankyti tas medines duris,
Nepaliksiu aš savo meilės vienos.
Nepaliksiu to visai nieko nereginčio vaikino,
Neisiu aš su Dievu ir Velniu derėtis, kol neišgirsiu myliu...

Pasaulis - tai tu

Tas krykštavimas ir juokas, kuris priverčia mudu abu šypsotis,
Tos vaikiškos, blogo dar nemačiusios akys, be kurių mudviejų pasaulis nebūtų toks nuostabus.
Tas mažas, į velniuką, bet tuo pačiu ir angeliuką panašus padarėlis,
Be kurio atsiradimo tikriausiai mudu galiausiai būtumėm nebe tokie artimi...

Ak, tas mudviejų ištikimybės ir tikros meilės įrodymas,
Be jo aš jau neįsivaizduoju savo gyvenimo.
Be tų siaurų akyčių, mažos nosytės, rausvų skruostukų...
Be viso to aš tikriausiai nebūčiau Aš.

Kai dabar, po daugelio metų stebiu tave ir jį kartu,
Kai žvelgiu į judu žaidžiančius ir besijuokiančius, aš šypsausi.
Abu jūs tokie panašūs, net keista darosi, kad jis yra dalis manęs,
Stebint judu mano širdis laiminga, ir aš tikiu - Šis pasaulis nėra jau toks blogas koks atrodė.

Jis kvatojosi, jam patiko būti sukamam ratu tavųjų rankų,
Jo mažos rankutės stipriai apkabino tavo kaklą, jis nenorėjo tavęs paleisti, norėjo jaustis saugus.
Lengvai atsikvepiu, aš žinau, kad jam pasaulis, kažkada atrodęs toks blogas, tikrai bus geresnis,
Pasaulis jam bus geresnis, nes jis turės tave.

Ir nesvarbu, kad negalėsiu aš džiaugtis kartu su jumis,
Nesvarbu, kad negalėsiu jo vėl paimti į savo rankas.
Man užtenka to, jog žinau, kad jis saugus ir laimingas,
Man užtenka to, kad tu jam atstoji tikrą pasaulį. <3

Nebijok - aš šalia tavęs

Tu nebijok užmerkti savo akių,

Nebijok pasinerti į sapnus.

Tik žinok, kad aš esu šalia,

Kad aš tave amžinai saugosiu nuo visų baisybių kurios laukia tavęs kelyje.

Tu nebijok ramiai miegoti,

Nebijok laikyti manosios rankos.

Žinok, kad ir kur nukryps tavo sapnai, aš visada juos darysiu tik gerais,

Kad ir kur jie tave nuves, mano šiltos rankos niekada tavęs nepaleis.

Kartais, gali bijoti ištarti sudie, gali bijoti atsisveikinti,

Bet niekada nepabijok vėl grįžti į pradžios tašką, į vietą ir laiką, kur viskas prasidėjo.

Nebijok vėl pažvelgti į mane savo akimis,

Nebijok vėl pareikšti, kad nori būti kartu.

Baime - mus sukausto ir nori amžinai laikyti šalia,

Bet pasaulis per daug spalvingas, jame gerų dalykų per daug, nepasiduok.

Neparkrisk, neatiduok savęs baimės jausmui...

Bet jei taip nutiktų, aš tave pakelčiau, apkabinčiau ir pažiūrėjusi baimei į akis pasakyčiau :

"Dink, nes jo vieta tik mano glėbyje!"

Ankstyva meilė ir pavasaris

Tas ramus, ankstyvas pavasaris,

Pietryčių vėjas švelniai glostantis tavus plaukus

Ir rami, širdžiai miela ir tokia graži muzika,

Kuri paliečia kiekvieną mūsų.

Palengva Kyoto mieste krentantys Sakurų žiedlapiai,

Lengvai šokantys tango tiesiog vėjo verpetuose.

Nedidelis, bet su plačia šypsena ir spindinčiomis akimis,

Besišypsantis tik tau, toks artimas ir mylimas Japonas.

Jo balso aidas, kuris susipina su tavu juoku, tiesiog skamba aplink,

Pritraukia dėmesį, vilioja kitus pasisukti ir nusišypsoti.

Nes jūs atrodot be galo gražiai, be galo mielai,

Jūs atrodot kaip įsimylėjėlei, ir laikas jums tiesiog sustojęs.

Tie patys sakurų žiedai, kurie prieš tai šoko aistringą šokį,

Dabar jau leidžiasi į tavuosius plaukus, nutūpia ant tavęs ir padaro gražią kaip niekada.

O tas pats siauraakis, kuris juokiasi it angelas, tiesiog švelniai ir atsargiai perbraukia pirštais per tavus plaukus,

Tiesiog mėgina nuimti tuos žiedus ir sudėti juos tau į ištiestus delnus.

Tolumoje girdėti lyg ir lopšinė, garsai ir muzika, kuri priverčia judu abu nurimti,

Giliau įkvėpti, užversti galvas į žydrą dangų ir nusišypsoti.

Tavo skruostais netikėtai pradeda riedėti ašaros, ir ne todėl, kad saulė per ryškiai į akis švietė.

Tu tiesiog nepajėgi atlaikyti visų jausmų verpetų, nepajėgi nelieti džiaugsmo ašarų...

Tik tak, Tik tak... Nuaidi garsiau kaip niekada šalia tavęs buvusio vaikino laikrodis,

Judviejų akys susitiko, tuomet nukrypo į laikrodį... Akyse pasirodė liūdesys, laikas vėl pradėjo suktis.

Tavosios rankos nelaukdamos įsikibo į mielojo Japono ranką, lūpos plačiai nusišypsojo,

O krūtinėje suvirpėjo kažkas, kažkoks jausmas kurio tu nepažįsti.

To žmogaus, kurį tu taip be galo myli ir vertini, kuris tau be galo svarbus ir ypatingas,

To žmogaus lūpos ilgai nelaukusios, negirdėdamos to įkyraus tiksėjimo prisilietė prie tavų.

Du panašūs ir tuo pačiu labai skirtingi dalykai atrado vienas kitą, susitiko ilgai keliavę ir laukę,

Susitiko vienam pabučiavimui, vienam tikram jausmų išsakymui, ir gražaus sapno išsklaidymui.

Tik mintys [Be priežasties...Niekam skirtos]

Kasdien pagalvoju apie tave

Stengiuosi to nedaryti, bet tiesiog per sunku

Mano širdis priklauso tau,

Kad ir nenoriu to pripažinti...

Kai susitikom – vienas kito nemėgom.

Tu tyčiojaisi iš mano veido grimasų,

Aš šaipiausiai iš tavo juoko.

Tada buvom priešai – dabar be tavęs negaliu.

Laikas kurį praleidom kartu, dabar man brangus.

Tada jį švaistėm, negalvojom per daug,

Leidom dienas ir savaites lyg ir žaisdami,

O..Kad dabar galėčiau sugražinti tas akimirkas.

Pykomės mes dažnai, sakėm nekenčiam ir panašiai,

Bet širdys juk jautė kitokius jausmus, juk ir protas sakė kažką kito.

Jei galėčiau viską pakeisti, tai ir padaryčiau.

Gal nesutikčiau tavęs daugiau savo kely, gal apsimesčiau kad tavęs nematau.

Su tavimi pažinau tikrą meilę,

Su tavimi ir skausmą begalinį pažinau.

Bet be tavęs gyvenimas sugeba atrodyti gražus,

Tik tada, kai laikrodis rodo penkias ryto...

Momentinė išpažintis

Su ašarom aš pradėjau savo dieną, su jomis ją ir pabaigiau... Nieko kito negalėjau daryti, tik sėdėti apkabinusi save rankomis ir verkti. Negalėjau pažiūrėti į dangų, negalėjau pakelti telefono...Aš tik verkiau, tik liejau sūrias ašaras ir liūdėjau...

Kentėjau skausmą giliai širdyje...tuščioje, vienišoje ir meilės nepatyrusioje širdyje...

Tos ašaros, kurios ir dabar rieda mano skruostais, niekada neišvys tavęs, tavo akių, šypsenos...Negirdės jos ir tavo balso, tavo juoko aido...Jos niekada nepažins tavęs ir nebus dalimi tavęs...

Jos dalis manęs, o aš, nesu dalis tavęs...Niekada nebūsiu ja...Niekada...

Niekada nesidžiaugsiu tavo teikiama šiluma, niekada negalėsiu diaugtis kartu su tavimi...Niekada negirdėsiu tavęs dainuojant tik man, niekada neišgirsiu kaip tu sakai myliu – tik man vienai...

Su ašarom aš noriu išeiti iš tos skausmo tvirtovės, kuri laiko mane supančiojusi... bet tiesa skaudina, kol verksiu, kol man skaudės ir kol meilės vėl nepažinsiu, tol turėsiu būti šioje vietoje...vienišoje, apleistoje ir niekieno nepasiekiamoje...Be tavęs, be tavo rankų ir meilės...

Prisiminimai apie tave - apie mudu

Ašaros ant tavo veido ir mano rankų

Dar ilgai liks mano širdy ir atmintyje.

Kiekvienas tavo ištartas žodis ir padarytas judesys,

Iki šiandien atsispindi mano akyse.

Kai tu verkei ir mano širdis verkė kartu,

Kai liūdėjai – liūdėjau ir aš.

Kai džiaugeisi tuo ką turi, kai šypsojaisi,

Ir aš buvau laiminga, ir aš džiaugiausi su tavimi.

Dabar, kai negaliu matyti tavo veido,

Kai negaliu girdėti tavo dainų.

Aš sunkiai užmerkiu akis

Ir įsiklausau į tylą.

Nes tik tyloje galiu girdėti tavo balsą,

Tik tyloje galiu regėti tavo šypseną.

Tik kartu su tyla galiu vėl džiaugtis,

Ir tik su ja galiu liūdėt.

Niekada nepamiršiu mūsų kartu praleisto laiko,

Niekada nepamiršiu tavęs...

Aš tikėjimo neprarasiu nesvarbu kas nutiks!

Stand by me [Postas nr 100]

stand by me
look towards me
even though I don’t know love yet
stand by me
guard over me
because I am still clumsy at love

my feelings get better as I look at you
I find myself randomly singing
I even want to buy a single rose
The side of myself is so new
As my heart becomes closer to you
The world become more beautiful
If you feel my nervousness
Will you wait just a little bit?

Forever making love
Forever making you smile
Filled with your bright smile
Forever making love
Forever making you smile
Now hold my hands
Stand by me
Look towards me
Even though I don’t know love yet
Stand by me guard over me
Because I am still clumsy at love

The more I get to know you, my heart quivers
All I can do is smile
Shall I try to kiss you?
Will it get me a little closer to your heart?
Could this feeling be love
Im still shy
I haven’t even taken a single step to you
So please wait for my love

together making love
Forever making you smile
Filled with your bright smile
Together making love
forever making you smile
I will slowly heat towards you step by step
Stand by me
Look at me
Somehow, I want to be closer to you
Stand by me
Guard over me
I want to seem a bit cooler to you

I don’t know at first
How to begin to love
I still don’t know my heart
But I love you

together making love
Forever making you smile
Filled with your bright smile
Together making love
forever making you smile
now hold my hands
Stand by me
Look towards me
Even though I don’t know love yet
Stand by me guard over me
Because I am still clumsy at love

Nusiskundimas

O gyvenimas tikrai gali būti neteisingas...

Katastrofos ir visokie gamtos sutrikimai...

Kodėl to turi kentėti nekalti žmonės!

Kodėl turi kentėti tie, kurie tiek daug gero davė!

Noriu klykti aš dabar ir tuo pačiu verkti,

Netekau per vieną dienos tiek daug...

Kodėl yra taip lemta, kad viskas turi išnykti ?

Kodėl viskam lemta sugriūti ir išnykti nuo žemės paviršiaus ?

Teisybės nėra ir jos niekada nebus, dabar tai žinau...

Kas iš to, jei mano tikėjimas bus stiprus ?

Jis nieko gero neduos... Tik gal suteiks vilties...

Bet iš jos jokios naudos, kai vistiek galiausiai būsiu nuplauta nuo žemės paviršiaus...

Mini laiškas apie kažką

Na ką, vėl rašau tau , tokį kvailą, dėmesio nereikalaujantį ir tikriausiai greitai prie šiukšlių prisidėsiantį laišką. Vėl mėginu išklykti tai ką jaučiu į šį tipo popieriaus lapą, tipo internetinį puslapį - ar kaip čia viską reikėtų pavadinti. Nenoriu garsiai šūkauti kas darosi mano širdyje, noriu, kad tai žinotum tik tu.

Žinau, jau tikriausiai rengiesi paspausi delete mygtuką ir pamiršti, kad kažkokia blondinė tau stengėsi kažką protingo pasakyti. Ką jau padarysi... Nekalbu aš protingai, naivumo pas mane pridergta per daug, bet jei dar turi laiko, jei dar neišjungei šio ne į temą rašomo "laiško" tai skaityk toliau...

Pastarosios mano dienos buvo sunkios, pradėjau šokinėti nuo vieno prie kito asmens. Taip, vienas jų esi tu, kitas kaip supranti ne... Maniau širdis pasidalins į dvi dalis - bet tai jau be logikos. Ką aš dariau ? Gilinausi į save, užsidariau, užtraukiau protines užuolaidas ir klausiau tylos... Tyla buvo nemaloni, per daug mane purtė ir vertė kažką daryti, tad prisiverčiau klausyti tavęs, arba jo... Tai ir dariau, ir man tikrai per daug nepašviesėjo toje tamsioje makaulėje. Klausiau tavo balso ir jo balso, o kai atsimerkiau stebėjau kaip abu šypsotės ir krausčiausi iš proto. Galiausiai viskam pasakiau stop, sustabdžiau galvoje laiką ir giliai įkvėpiau, juk tave vieną po velnių aš mylėjau taip ilgai, juk dėl tavęs vieno aukojau viską ką turėjau, tad kodėl turėčiau viską pakeisti, mesti tavo veidą iš atminties, pašalinti tai, kas susiję su tavimi iš širdies ?! Pati nežinau atsakymo, tad taip nesielgiu... Kitas žmogus, man taip pat svarbus, bet aš myliu tik jo akis, tik jo šilkinius plaukus...Nemanau, kad tai yra meilė, nemanau, kad tai tas šiltas jausmas nuo kurio atrodo, kad tuojau pakilsi oran ir išskleidęs sparnus nuskrisi...

Mano meilė tau yra ypatinga, ji turi šimtą ir dar vieną spalvą, tūkstantį ir dar du kvapus, milijoną ir dar tris būdvardžius ir begalybę jausmų. Mano meilė tau yra nepažabojama, jos nevaldau aš, jos nevaldai net tu. Tai ji verčia mane dabar rašyti, tai ji kalta, kad naudoju tavo laiką, tai ji kalta, kad man dabar sukasi galva ir rieda ašaros, nes tavęs nematau, o tik girdžiu tavo balso aidą...

Mes tik draugai [ nors jau senai žinom, kad amžinai vienas kitą mylėsim]

Nuo mūsų pirmo rimto susitikimo jau prabėgo penkeri metai,

O viskas atrodo kaip pirmą kartą, viskas atrodo - lyg pasaka.

Pasaka, kuriai pasibaigti ilgai ir laimingai nebuvo lemta,

Pasaka, kurią mes išnaudojom ne pagal jos paskirtį.

Per tuos penkerius metus mes pykomės ir taikėmės,

Skelbėm vienas kitam karą, o po to liejom ašaras ir tvirtai laikėmės kartu.

Per tuos penkerius metus išgyvenom ir blogą ir gerą,

Nekentėm viens kito, bet giliai širdy amžinai kartojom, kad mylim.

Gal tai tikrai tebuvo laiko klausimas, kada baigsis mūsų džiaugsmo minutės,

Gal tada buvom per daug jauni, per daug naivūs tikrai meilei.

Kokia tiesa, aš ir dabar nežinau, bet per daug į tai nesigilinu,

Nes viskas man įtiko, viskas susiklostė taip, kaip derėjo.

Dabar garsiai sakau, kad tavęs nemyliu, kad esi tik mano draugas ir nieko daugiau,

O ir tu pats, kalbi, kad esu tik tavo geriausia draugė, tik suprantantis žmogus.

Bet abu giliai širdy žinom ir suprantam, ką iš tiesų vienas apie kitą galvojam,

Abu susitikę matom tas senai užgęsti turėjusias kibirkštis akyse...