Tas krykštavimas ir juokas, kuris priverčia mudu abu šypsotis,
Tos vaikiškos, blogo dar nemačiusios akys, be kurių mudviejų pasaulis nebūtų toks nuostabus.
Tas mažas, į velniuką, bet tuo pačiu ir angeliuką panašus padarėlis,
Be kurio atsiradimo tikriausiai mudu galiausiai būtumėm nebe tokie artimi...
Ak, tas mudviejų ištikimybės ir tikros meilės įrodymas,
Be jo aš jau neįsivaizduoju savo gyvenimo.
Be tų siaurų akyčių, mažos nosytės, rausvų skruostukų...
Be viso to aš tikriausiai nebūčiau Aš.
Kai dabar, po daugelio metų stebiu tave ir jį kartu,
Kai žvelgiu į judu žaidžiančius ir besijuokiančius, aš šypsausi.
Abu jūs tokie panašūs, net keista darosi, kad jis yra dalis manęs,
Stebint judu mano širdis laiminga, ir aš tikiu - Šis pasaulis nėra jau toks blogas koks atrodė.
Jis kvatojosi, jam patiko būti sukamam ratu tavųjų rankų,
Jo mažos rankutės stipriai apkabino tavo kaklą, jis nenorėjo tavęs paleisti, norėjo jaustis saugus.
Lengvai atsikvepiu, aš žinau, kad jam pasaulis, kažkada atrodęs toks blogas, tikrai bus geresnis,
Pasaulis jam bus geresnis, nes jis turės tave.
Ir nesvarbu, kad negalėsiu aš džiaugtis kartu su jumis,
Nesvarbu, kad negalėsiu jo vėl paimti į savo rankas.
Man užtenka to, jog žinau, kad jis saugus ir laimingas,
Man užtenka to, kad tu jam atstoji tikrą pasaulį. <3
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą