Nuo mūsų pirmo rimto susitikimo jau prabėgo penkeri metai,
O viskas atrodo kaip pirmą kartą, viskas atrodo - lyg pasaka.
Pasaka, kuriai pasibaigti ilgai ir laimingai nebuvo lemta,
Pasaka, kurią mes išnaudojom ne pagal jos paskirtį.
Per tuos penkerius metus mes pykomės ir taikėmės,
Skelbėm vienas kitam karą, o po to liejom ašaras ir tvirtai laikėmės kartu.
Per tuos penkerius metus išgyvenom ir blogą ir gerą,
Nekentėm viens kito, bet giliai širdy amžinai kartojom, kad mylim.
Gal tai tikrai tebuvo laiko klausimas, kada baigsis mūsų džiaugsmo minutės,
Gal tada buvom per daug jauni, per daug naivūs tikrai meilei.
Kokia tiesa, aš ir dabar nežinau, bet per daug į tai nesigilinu,
Nes viskas man įtiko, viskas susiklostė taip, kaip derėjo.
Dabar garsiai sakau, kad tavęs nemyliu, kad esi tik mano draugas ir nieko daugiau,
O ir tu pats, kalbi, kad esu tik tavo geriausia draugė, tik suprantantis žmogus.
Bet abu giliai širdy žinom ir suprantam, ką iš tiesų vienas apie kitą galvojam,
Abu susitikę matom tas senai užgęsti turėjusias kibirkštis akyse...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą