Su ašarom aš pradėjau savo dieną, su jomis ją ir pabaigiau... Nieko kito negalėjau daryti, tik sėdėti apkabinusi save rankomis ir verkti. Negalėjau pažiūrėti į dangų, negalėjau pakelti telefono...Aš tik verkiau, tik liejau sūrias ašaras ir liūdėjau...
Kentėjau skausmą giliai širdyje...tuščioje, vienišoje ir meilės nepatyrusioje širdyje...
Tos ašaros, kurios ir dabar rieda mano skruostais, niekada neišvys tavęs, tavo akių, šypsenos...Negirdės jos ir tavo balso, tavo juoko aido...Jos niekada nepažins tavęs ir nebus dalimi tavęs...
Jos dalis manęs, o aš, nesu dalis tavęs...Niekada nebūsiu ja...Niekada...
Niekada nesidžiaugsiu tavo teikiama šiluma, niekada negalėsiu diaugtis kartu su tavimi...Niekada negirdėsiu tavęs dainuojant tik man, niekada neišgirsiu kaip tu sakai myliu – tik man vienai...
Su ašarom aš noriu išeiti iš tos skausmo tvirtovės, kuri laiko mane supančiojusi... bet tiesa skaudina, kol verksiu, kol man skaudės ir kol meilės vėl nepažinsiu, tol turėsiu būti šioje vietoje...vienišoje, apleistoje ir niekieno nepasiekiamoje...Be tavęs, be tavo rankų ir meilės...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą