Tas ramus, ankstyvas pavasaris,
Pietryčių vėjas švelniai glostantis tavus plaukus
Ir rami, širdžiai miela ir tokia graži muzika,
Kuri paliečia kiekvieną mūsų.
Palengva Kyoto mieste krentantys Sakurų žiedlapiai,
Lengvai šokantys tango tiesiog vėjo verpetuose.
Nedidelis, bet su plačia šypsena ir spindinčiomis akimis,
Besišypsantis tik tau, toks artimas ir mylimas Japonas.
Jo balso aidas, kuris susipina su tavu juoku, tiesiog skamba aplink,
Pritraukia dėmesį, vilioja kitus pasisukti ir nusišypsoti.
Nes jūs atrodot be galo gražiai, be galo mielai,
Jūs atrodot kaip įsimylėjėlei, ir laikas jums tiesiog sustojęs.
Tie patys sakurų žiedai, kurie prieš tai šoko aistringą šokį,
Dabar jau leidžiasi į tavuosius plaukus, nutūpia ant tavęs ir padaro gražią kaip niekada.
O tas pats siauraakis, kuris juokiasi it angelas, tiesiog švelniai ir atsargiai perbraukia pirštais per tavus plaukus,
Tiesiog mėgina nuimti tuos žiedus ir sudėti juos tau į ištiestus delnus.
Tolumoje girdėti lyg ir lopšinė, garsai ir muzika, kuri priverčia judu abu nurimti,
Giliau įkvėpti, užversti galvas į žydrą dangų ir nusišypsoti.
Tavo skruostais netikėtai pradeda riedėti ašaros, ir ne todėl, kad saulė per ryškiai į akis švietė.
Tu tiesiog nepajėgi atlaikyti visų jausmų verpetų, nepajėgi nelieti džiaugsmo ašarų...
Tik tak, Tik tak... Nuaidi garsiau kaip niekada šalia tavęs buvusio vaikino laikrodis,
Judviejų akys susitiko, tuomet nukrypo į laikrodį... Akyse pasirodė liūdesys, laikas vėl pradėjo suktis.
Tavosios rankos nelaukdamos įsikibo į mielojo Japono ranką, lūpos plačiai nusišypsojo,
O krūtinėje suvirpėjo kažkas, kažkoks jausmas kurio tu nepažįsti.
To žmogaus, kurį tu taip be galo myli ir vertini, kuris tau be galo svarbus ir ypatingas,
To žmogaus lūpos ilgai nelaukusios, negirdėdamos to įkyraus tiksėjimo prisilietė prie tavų.
Du panašūs ir tuo pačiu labai skirtingi dalykai atrado vienas kitą, susitiko ilgai keliavę ir laukę,
Susitiko vienam pabučiavimui, vienam tikram jausmų išsakymui, ir gražaus sapno išsklaidymui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą