Ir vėl tas liūdnumo metas atėjo,
Vėl lieju pykti ant tavęs.
Kodėl manęs niekada negirdi?
Kodėl išklausyti nesugebi?
Mano ašaros jau nieko nereiškia,
Mano širdies skausmas tau nė motais.
Ką aš tokio padariau, kad likau be tavo dėmesio?
Kuo aš tau nusikaltau, kad į mane net nežiūri?
Juk mums buvo gera kartu,
Juk džiaugėmės viskuo drauge.
Tai kodėl dabar viskas pasikeitė ?
Kodėl tu nebe tas?
Vaikine, žinau sunku tiek tau, tiek man,
Gyvenimas apsivertė šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu.
Kojos mano jau neliečia žemės,
Bet nenoriu aš tau pasakyti sudie.
Skamba jau kelinta valanda tas pats muzikos ritmas,
Tavo akys vis dar žvelgia į mane be jausmų.
Man širdis dūžta, po galais,
Kodėl negali į mane pažvelgti kaip ankščiau!?
Tas tavo šaltas balso tonas,
Ir bedvasės akys...
Nenoriu to girdėti ir regėti,
Man per daug skaudu.
Ką aš padariau, kad tavęs netekau?
Ką padariau, kad tu manęs nesugebi jau matyti?
Prašau!
Pažvelk į mane bent paskutinį kartą!
Juk tavo meilę taip branginau,
Juk stengiausi viską išlaikyti tobulybės rėmuose.
Norėjau ir tikėjau, kad tai nesibaigs,
Tai ko dabar viskas pasikeitė?!
Ei! Nustokit trankyti tas medines duris,
Nepaliksiu aš savo meilės vienos.
Nepaliksiu to visai nieko nereginčio vaikino,
Neisiu aš su Dievu ir Velniu derėtis, kol neišgirsiu myliu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą