Nežinau kodėl aš taip darau,
Gal dėl tavęs, o gal dėl meilės tavos.
Gal dėl nuotaikos blogos,
O gal tik iš neturėjimo ką veikti.
Ašarų senai mano akyse neliko,
Prieš metus, o gal ir du jos dar ten ilsėjos.
Dabar viskas man per daug niūru, per daug tamsu,
Viską aš matau kitomis spalvomis ir tai manęs nedžiugina.
Kuriu aš eiles apie angelus ir drugelius,
Rašau apie meilę vaikinui, kurio po galais nėra šalia.
Skundžiuosi blogui kurio niekas nemato,
Ir skiedžiu, kaip man buvo gera gyventi...
Taip, man tikrai buvo gera gyventi, dabar daug sunkiau,
Man tikrai senas gyvenimas buvo priimtinesnis...
Dabar galvoje per dažnai nuskamba žodis mirtis,
Dabar per dažnai aš pareiškiu savo nuomonę apie nenorėjimą gyventi...
Ne, mano mintys nereiškia, kad štai paimsiu ir nusižudysiu,
Jos net nereiškia, kad iš viso kada nors ką nors sau padarysiu.
Jos tik išsako mano nepasitenkinimą susidariusiu gyvenimo,
Jos tik pabrėžia tai, kad pastarosios mano dienos man per sunkios...
Štai kad ir šią minutę, aš norėčiau įgauti juodus sparnus,
Išskleisti juos ir pakilti aukštai aukštai.
O ten, kur nemato žmogaus akys aš norėčiau būti tamsiu angelu,
Nes tik jis vienas žino tiesa, nes tik tas tamsus angelas iš tiesų atskleidžia mane
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą