Žinau, jau tikriausiai rengiesi paspausi delete mygtuką ir pamiršti, kad kažkokia blondinė tau stengėsi kažką protingo pasakyti. Ką jau padarysi... Nekalbu aš protingai, naivumo pas mane pridergta per daug, bet jei dar turi laiko, jei dar neišjungei šio ne į temą rašomo "laiško" tai skaityk toliau...
Pastarosios mano dienos buvo sunkios, pradėjau šokinėti nuo vieno prie kito asmens. Taip, vienas jų esi tu, kitas kaip supranti ne... Maniau širdis pasidalins į dvi dalis - bet tai jau be logikos. Ką aš dariau ? Gilinausi į save, užsidariau, užtraukiau protines užuolaidas ir klausiau tylos... Tyla buvo nemaloni, per daug mane purtė ir vertė kažką daryti, tad prisiverčiau klausyti tavęs, arba jo... Tai ir dariau, ir man tikrai per daug nepašviesėjo toje tamsioje makaulėje. Klausiau tavo balso ir jo balso, o kai atsimerkiau stebėjau kaip abu šypsotės ir krausčiausi iš proto. Galiausiai viskam pasakiau stop, sustabdžiau galvoje laiką ir giliai įkvėpiau, juk tave vieną po velnių aš mylėjau taip ilgai, juk dėl tavęs vieno aukojau viską ką turėjau, tad kodėl turėčiau viską pakeisti, mesti tavo veidą iš atminties, pašalinti tai, kas susiję su tavimi iš širdies ?! Pati nežinau atsakymo, tad taip nesielgiu... Kitas žmogus, man taip pat svarbus, bet aš myliu tik jo akis, tik jo šilkinius plaukus...Nemanau, kad tai yra meilė, nemanau, kad tai tas šiltas jausmas nuo kurio atrodo, kad tuojau pakilsi oran ir išskleidęs sparnus nuskrisi...
Mano meilė tau yra ypatinga, ji turi šimtą ir dar vieną spalvą, tūkstantį ir dar du kvapus, milijoną ir dar tris būdvardžius ir begalybę jausmų. Mano meilė tau yra nepažabojama, jos nevaldau aš, jos nevaldai net tu. Tai ji verčia mane dabar rašyti, tai ji kalta, kad naudoju tavo laiką, tai ji kalta, kad man dabar sukasi galva ir rieda ašaros, nes tavęs nematau, o tik girdžiu tavo balso aidą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą