Negaliu patikėti, tu sakei mylėsi tą kuri tave mylės labiausiai.

Šypsena iš mano veido nedingsta jau kuris laikas, nuo tokių tavo žodžių.

Ak, kaip myliu tave už tai, kad esi toks nuoširdus,

Negaliu patikėti, kad tu tikrai tai pasakei.

Kaip man dabar tau parodyti, kad myliu tave labiau už savo gyvenimą,

Kaip parodyti, kad gyvenu tik dėl tavęs.

Meilė iš pirmo žvilgsnio – tu ja tiki,

O aš manau, kad ji galima tik tarp mudviejų.

Ateis laikas, pažvelgsim vienas kitam į akis ir gyventi atskirai nebe galėsim.

Bet tikrai, koks gi man būtų gyvenimas, jeigu neregėčiau tavo šiltų akių,

Koks būtų gyvenimas, be tavo kūdikio veidelio ir nuostabių lūpų.

Ar gyvenimas būtų gyvenimas, jei tavęs nebūtų ? Ne.

Tad gyvenkim, mylėkim ir tikėkim,

Kad galiausiai likimas mus suves,

Kad galiausiai mūsų akys susitiks,

Ir, kad amžinai nepaliksim vienas kito. ^^

Beast of the night (Tęsinys 3)

-Ačiū, aš jau geriau eisiu namo ,- nusišypsojusi ji pamirksėjo akimis ir pradėjo žingsniuoti link mokyklos vartų. Maksas kurį laiką pastovėjęs nusišypsojo ir pamojo jai.

-Sėkmės! Iki rytojaus ! ,- suriko jis ir sulaukė rankos mosto.

Eidama namo Anabelė tyliai kvatojo, ji nesitikėjo, kad gali taip pasielgti ir apkabinti Maksą, bet dar labiau nesitikėjo sulaukti tokio malonaus atsako. Galbūt Maksas jai jaučia kažką daugiau nei tiesiog draugiškus jausmus. Grįžusi namo Anabelė ilgai sėdėjo virtuvėje priešais puodelį karšto šokolado ir galvojo apie tą vaikiną ir jo akis, bet kas kartą, kai ji stengėsi prisiminti kažką iš jų pirmojo susitikimo, visuomet prieš akis iškildavo baisus vaizdas, krauju aptaškytas Makso veidas ir jo rankos. Vis stengėsi šias mintis Aną išmesti iš galvos, bet tai nelabai gerai sekėsi, galiausiai į viską spjovusi ji paliko puodelį ant stalo ir išėjo į lauką. Atsisėdusi apsnigtoje verandoje Anabelė įdėmiai stebėjo mišką tolumoje, jai taip norėjosi pašokti ant kojų ir lėkti tenais, bet mergina puikiai žinojo, kad greitai sutems, o miške tokiu paros metu tikrai nesaugu, ypač kai jai dar negerai su sveikata. Ana buvo pasipiktinusi savimi, ji nesuprato, kaip galėjo taip imti ir susirgti iš niekur nieko. Jai buvo labai silpna ir jau net pradėjo suktis galva, bet mergina nėjo atgal į namą, jis buvo toks pat tuščias kaip ir laukas, tad jokios naudos iš to, kad ji užsidarys tarp keturių sienų. Pakėlusi galvą į dangų Anabelė bandė ką nors pamatyti, bet be krentančių snaigių ir blankaus rūko daugiau nieko viršuje nebuvo. Tai privertė merginą susimąstyti, o gal šis pasaulis kuriame ji gyvena yra ne toks, kokį gali matyti akys ? Galbūt tie padarai iš jos baisiausių košmarų tikrai egzistuoja, o kas jeigu taip ir yra ? Ar jie gali prie jos prisiartinti ir padaryti ką nors blogą ? Tokios mintys privertė Anabelę tik susigūžti ir dar rimčiau galvoti, juk prieš pusę metų jai tokie dalykai visai nerūpėjo, ji kaip ir įprasta aštoniolikmetė tiesiog džiaugėsi gyvenimu ir viskas, o dabar pradėjo jaudintis dėl pačių kvailiausių dalykų ir net bijoti balto sniego tamsoje.

-Tai kvaiša ,- garsiai sau pasakiusi ji manė, kad tai padės susiprotėti jog tikrai yra kiek kvailoka, bet tie žodžiai visai jos nemalonino, tai labiau priminė melą pačiai sau. O ką ji galėjo galvoti ? Ką galėjo daryti tokiu laiku ? Niekas jai nesugebėjo deramai patarti, neturėjo ji net kam išsikalbėti, gal ir galėjo iš šono atrodyti, kad Anabelė yra laiminga ir džiaugiasi savo gyvenimu, o iš tikro taip nebuvo. Neturėjo ji daug gerų draugų, nes iš tiesų buvo labai iš ranki, o ir suaugusiais negalėjo per daug pasitikėti, nes jos pačios tėvai užtektinai įskaudino merginą, pareikšdami, kad ji jau nuo penkiolikos metų nėra vaikas ir puikiai gali savimi pasirūpinti. Taip galvodama ji net nepajuto kaip skruostais pradėjo ristis ašaros, o pro stipriai sučiauptas lūpas tyliai sklisti aimana.

-Bet aš nesu suaugusi! Aš dar vaikas! Ir man reikia stiprios rankos šalia! ,- garsiausiai surikusi ant viso kiemo Anabelė pašoko ant kojų ir spyrusi į verandoje stovintį kibirą nuėjo atgal naman. Atėjusi į svetainę Ana klaikiai norėjo viską daužyti, spardyti ir tiesiog niokoti. Ji troško nugriauti namą ir dar sunaikinti pamatus, tad tiesiog nesusivaldydama iš visų jėgų trenkė ranka į ant senos komodos stovėjusią antikvarinę mamos vazą. Kai ši subyrėjo į įvairiausio dydžio šukes Anabelė tik plačiai nusišypsojo. Jai niekada nepatiko tai, kad jos tėvai viską bandė nupirkti pinigais, net ir merginos meilę. Jai pinigai nereiškė nieko, nesidžiaugė ji tuo, kad tėvai merginai paliko didžiulį namą su geriausiai įrenginiais ir naujausia technologiją, nerūpėjo ir tai, kad už jos išlaidas buvo atsiskaitoma taip pat tėvų pinigais. Anabelė jautėsi taip blogai, kad dabar ji mieliau leistų laiką sugriuvusioje lūšnoje, bet kartu su mylinčia šeima, negu šituose šaltuose rūmuose kuriuose jau senai nebuvo justi meilės. Atsisėdusi prie komodos mergina nusivalė ašaras ir tuomet pajuto, kad daužydama tą niekam tikusią vazą ji sugebėjo susipjaustyti ranką. Nusiminusi ji žiūrėjo, kaip jos delnu teka kraujo srovelė, paskui, kaip ji juda riešu ir galiausiai nuvarva ant suknistai brangaus turkiško kilimo. Anabelė nesistengė sulaikyti varvančio kraujo, jai nerūpėjo ar jis liks įsigėręs į tą kilimą ar ne, mergina tik pakilo iš savo vietos ir lėtai nuėjo laiptais aukštyn į savo kambarį. Sustojusi tarpduryje ji skersai išilgai apžvelgė viską, kas buvo jos kambaryje ir tik dabar sau pripažino, kaip labai jai viskas čia ne patiko. Kad ir štai, jos gigantiška lova su baldakimu, Anabelė nesuprato, kam išviso skirta tokio timo lova, joje tikrai tilptų kokie keturi jos amžiaus paauglei, o štai tėvai ją nupirko tik jai vienai. Pavarčiusi akis Ana žiūrėjo toliau ir raukėsi, jai nepatiko kaip padarytos jos kambario sienos, jos merginai priminė muziejuje esančias karališko miegamojo sienas su šlykščiais ornamentais.

Kaip gerai būtų tiesiog išgriauti tas sienas ,- kilo mintis jos galvoje ir Anabelė nusijuokusi žengė žingsnį prie stalinio stalo. Jis buvo didelis ir labai jau antikvarinis, taip, atrodė tikrai gražiai ir derėjo prie kambario interjiero, gal viskas su juo būtų ir gerai, jeigu ne tai, kad šis stalas kainavo didelius pinigus, už kuriuos kažkas būtų galėjęs pragyventi. Perbraukusi ranka per stalą mergina pažvelgė į priešais lovą stovinčia spintelę, ant jos stovėjo milžiniškas televizorius, o Anabelė nesugebėjo atsiminti kada paskutinį kartą jis buvo įjungtas, tas pats buvo ir su kampe ant specialaus stalelio stovinčiu kompiuteriu. Technologijos nelabai patiko merginai, ji iš viso nemėgo to, kas galėjo parodyti kiek pinigų turi žmogus. Jai nepatiko visas jos kambarys įskyrus seną supamąjį krėslą ir milžinišką knygų lentyną kuri buvo prigrūsta neatmenamų laikų knygų. Visi šie daiktai kažkada priklausė jos mamos tėčiui, o dabar ir jai pačiai. Anabelė priėjusi prie lentynos išsitraukė vieną knygą ir perbraukė pirštais jos viršelį. Tai buvo Šekšpyro knyga, viena jos mėgstamiausių ir daugiausiai kartų skaityta. Atsisėdusi į senelio krėslą Anabelė atsargiai ir švelniai vartė knygą, prieš jos akis pralėkė Romeo ir Džiuljetos dialogai kuriuos mergina mokėjo labai gerai. Ji nustojo vartyti knygą ir sustojo ties savo mėgstamiausiu posmu ,-

„Kas toji meilė? Garo debesėlis,
Atodūsis, į orą pasikėlęs,
Šviesos ir laimės tviskanti versmė
Ar skausmo ašarų juoda gelmė?
Taip, meilė - išmintinga beprotybė,
Medus saldžiausias ir nuodų kartybė. ‘‘

Kreivai šyptelėjusi ji užvertė knygą ir padėjo ją į vietą. Tik tada, kai jos širdis ir siela nurimo Anabelė susitvarkė savo ranką ir aprišusi ją bintų atsigulė į lovą. Neilgai žiūrėjusi į lubas ji greitai nugrimzdo į sapnų karalystę. Tai buvo pirmoji naktis kai Anabelė gerai regėjo kas ją stengiasi nužudyti.

___

Eidama mokyklos koridoriumi Anabelė nesidairė ir laikydama knygas prispaudusi prie krutinės spoksojo į grindis. Iš galvos merginai niekaip nesitraukė nakties skerdynių vaizdai ir krauju permirkęs sniegas. Ji žinojo, kad tai buvo sapnas, bet per daug tikroviškas ir skausmingas. Anabelė pakėlusi savo dešinę ranką įdėmiai į ją žvelgė. Na taip, ji vis dar buvo aprišta bintu, nes vakar kvailiukė sugebėjo susižeisti, bet prieš tai jos taip neskaudėjo. Susiraukusi ji nuėjo link klasės ir tik pamačiusi stovintį mokytoją suprato, kad pirmoji pamoka bus Japonų kalba. Anabelė jau kuris laikas nesigaudė kokios jau bus pamokos, bet tai merginos nejaudino. Praeidama pro Maksą ji mandagiai linktelėjo kaip ir kiekvienam mokytojui ir nuėjo sėstis į savo vietą, žinoma, ji puikiai pastebėjo, kad vaikinas jai norėjo kažką sakyti, bet Ana neturėjo noro jo klausytis. Sėdėdama nuleidusi galvą ji užsirašinėjo tai ką diktavo mokytojas ir vis nedrįso pakelti akių, bijojo, kad vos pažvelgs į Maksą išvys jo mėlynas akis persimainant į klaikiai raudonas ir kad jo žavus veidelis persikreips į klaikų. Kai mokytojas garsiai pašaukė Anabelę vardu ji atsibudo iš savo minčių.

-Tikiuosi jūsų nepažadinau, panele Morganthe ? ,- pasiteiravo Maksas ir Ana baisiausiai susigėdo, kad negirdėjo ką jis prieš tai sakė. Visa klasė pradėjo tyliai kikenti iš jos reakcijos, bet ji nekreipė dėmesio.

-Ne mokytojau, aš tik labai įsigilinau į vieną rašmenį.

-Šit kaip ? Na, o aš jau maniau, kad užmigote nuo mano cituojamo teksto.

Cituojamo teksto ? ,- dabar ji tikrai pasimetė kaip višta ir greitai žvilgtelėjo į šalimais sėdinčią draugę, ji buvo atsivertusi storą vadovėlį kaip ir kiti klasės draugai, tik vienintelė Anabelė buvo pasidėjusi sąsiuvinį ir paišė visokius hieroglifus. Na štai, pagaliau ji prasibudino, šiandien buvo trečiadienis, vadinasi Japonų pamoka turėjo būti tik ketvirta, o pirmoji literatūra. Pakraupusiomis akimis jį įsižiūrėjo į Maksą kurio veide pasirodė senai matyta pašiepiama šypsena.

-Kaip matau, nelabai klausėtės kas buvo kalbėta, tad man teks paprašyti jūsų pasilikti po pamokų. Tikiuosi dėl to nekils bėdų ? ,- jo žvitrios akys prisimerkė, mergina neturėjo jėgų, kad į jas žiūrėtų tad tik linktelėjo ir greitai pakeitė savo sąsiuvinį į literatūros vadovėlį.

-Puiku, tuomet norėčiau toliau tęsti pamoką ir cituoti Romeo žodžius.

Anabelė atsiduso. Nuostabu, negana to, kad ji nežino kokia pamoka, tai pasirodo čia buvo cituojama jos mėgstamiausia knyga. Suraukusi nosį jį žiūrėjo į knygą kaip į tuščią lapą ir bandė susigaudyti kur yra skaitoma.

-Tokia įsimylėjusių lemtis...

Kančių našta krūtinę man slogina.

O tavo žodžiai dar labiau gramzdina

Į liūdesį mane – ir aš jaučiu

Mielingoj sieloj dveja tiek kančių.

Anabelė pakėlė akis į skaitantį Maksą. Ji puikiai žinojo kuri čia knygos vietos, ji dar geriau žinojo, kas seks po šitų ir dar kitų žodžių, tad negalėdama nuleist akių žvelgė tiesiai į judančias vaikino lūpas.

-Kas toji meilė ? Garo debesėlis,

Atodūsis, į orą pasikėlęs,

Šviesos ir laimės tviskanti versmė

Ar skausmų ašarų juoda gelmė ?

Anabelė prisidėjo ranka prie širdies, ji taip stipriai trankėsi, kad atrodė išlėks iš krutinės. Maksas taip nuostabiai tarė žodžius, kad atrodė jog dabar išgyvena tai, ką tuo metu išgyveno ir Romeo. Merginos akyse pradėjo rastis ašaros, bet ji nesirengė jų valytis ar nusukti akis, ji toliau klausėsi nuostabiai gražiai skambančio balso aido. Maksas toliau skaitė ir galiausiai sustojo. Pakėlęs akis į visą klasę vaikinas apsidairė, ir dabar, jo mėlynos dangaus žydrumo akys žvelgė tiesiai į žalsvas, ašarų ir jausmų prisipildžiusias Anabelės akis.

-Ar kas nors norėtų perskaityti vieną posmą iš Džiuljetos eilučių ? ,- paklausė jis lyg ir visos klasės, bet vaikino akys vis dar buvo įsmeigtos į Anabelę. Ji linktelėjo ir lėtai atsistojo.

-Aš norėčiau ,- tvirtai ištarė, bet į rankas knygos nepasiėmė.

-Puiku. Aš klausau ,- pasakęs Maksas šyptelėjo šiltesne šypsena ir įdėmiai stebėjo kiekvieną merginos judesį. Ana užsimerkusi giliai įkvėpė, o kai atsimerkė ji jau buvo ne ta pati mergina, ne. Ji buvo daug patyrusi ir iš meilės bei geidulio mirštanti Džiuljeta.

-Dienos akis užmerk, naktie meilinga,

Ir savo skraistę tamsiąją užskleisk,

Kad niekas negalėtų pamatyti,

Kaip šitos rankos apkabins... Romeo.

Baigusi sakyti tai, kas jau senai tūnojo jos galvoje Anabelė užsimerkė ir lėtai atsimerkusi atsisėdo. Klasėje vyravo tyla. Buvo aišku ne tik jai, bet ir kitiems, kad į šiuos žodžius ji sudėjo daug daugiau jausmų nei derėjo.

Toliau pamoka tęsėsi įprastai, keli mokiniai dar paskaitė ir galiausiai su skambučiu išėjo iš klasės. Anabelė liko sėdėti savo vietoje. Jai buvo gėda pajudėti, gėda į kažką pažiūrėti. Ji tiek daug visko ištvėrė per kelias dienas ir tiesiog šiandien trūko per pus. Ji nenorėjo pripažinti net sau, kad jai yra labai sunku vienai, ji nemėgo jaustis taip, lyg jai reikėtų kitų pagalbos ar paramos, bet dabar tai buvo neišvengiama. Lėtai kildama iš savo vietos Ana vis dar jautėsi apsnūdusi kaip ir pamokos pradžioje, ji nekreipė dėmesio, kad pusę jos daiktų vis dar ant stalo, jei nebuvo svarbu, kad ranką apvyniojęs bintas jau baigia nukristi. Ji tik norėjo pasišalinti. Ji tik norėjo rasti vietą sau.

-Anabele! ,- jau kelintą kartą surikęs Maksas sulaikė ją už peties ir mergina pagaliau atsikvošėjo. Ji stovėjo sustingusi prie savo suolo ir į nieką nereagavo kol pagaliau ją išjudino.

-Ei, ar tu girdi mane ,- vaikinas pamojo jai tiesiai prieš akis ir Ana papurtė galvą.

-Girdžiu, mokytojau ,- ji linktelėjo. Maksui nepatiko toks kreipinys, jis atitraukė nuo jos ranką.

-Kodėl tu su manimi šitaip kalbi ?

-Juk jūs mano mokytojas, kaip kitaip turėčiau kalbėti ?

-Pirmiausiai žiūrėdama man į akis, o šiaip tai kaip su draugu... Juk tokiu mane laikai ?

Anabelė pajuto, kad vaikino akys į ją tiesiog sustingusios žiūri, tad ji iš mandagumo pakėlė akis ir padarė klaidą. Maksas atrodė kiek supykęs, dėl tokio jos elgesio, gal net įžeistas ir įskaudintas. Tai paveikė merginos širdį, ji nusiminusi atsisėdo ant stalo.

-Atsiprašau, tiesiog pamaniau, kad tai bus geriau ,- sumurmėjo sau panosėje, bet vaikinas ją išgirdo ir atsisėdo priešais.

-Kas geriau ? Juk vakar manei kitaip, kas pasikeitė ?

Taip, vakar šokdama į jo glėbi, jį nepagalvojo, kad sapnuos kaip šitas angelas ją nužudo kraupia mirtimi, o dabar jai tenka jo vengti.

-Pasikeičiau aš.. tikriausiai...Visas mano gyvenimas yra painus ir aš dėl to atsiprašau, nenorėjau jūsų.. tai yra, tavęs skaudinti, bet viskas tiesiog susisuko ,- ji sumosikavo rankomis kaip tikra isterikė, o vaikinas sugavo abi rankutes ir pasidėjo sau ant kelių. Ana pašiurpo. Tad judesys buvo tos netikėtas, toks šiltas ir tuo pačiu skausmingas. Susiraukusi dėl sugėlimo ji kaip ir Maksas pažiūrėjo į savo ranką. Bintas buvo visai nukritęs ir dabar Anabelė gerai juto, kad iš žaizdos vėl sunkiasi kraujas.

-Ei, tu susižeidei ?

-Tai niekis ,- ji bandė paslėpti ranką, bet vaikino pirštai tvirtai ją laikė.

-Nepanašu į niekis sužeidimą ,- pavartęs akis, jis atvertė jos delną į viršų ir atsargiai pirštu perbraukęs per žaizdeles pasilenkė. Tai privertė Anabelė nusigąsti, bet tada, jos didžiausiai nuostabai, vaikino švelnios it šilkas lūpos prisiglaudė prie jos delno. Per visą kūną nubėgo daugybė skruzdėlyčių, pilve susisuko gal koks tuzinas drugelių, o akys prisipildė gausybe ašarų. Pakėlusi kairią ranką Anabelė savo pirštus panardino į kaštoninius vaikino plaukus ir tiesiog mėgaudamasi jo artumu privertė jį pakelti į ją akis. Dabar ji gerai galėjo nuspėti, kas buvo matyti jo akyse, tai buvo geidulys. Noras mylėti ir tuo pačiu globoti. Nesuprasdama kas darosi ir negalvodama ar taip galima, ar ne, Anabelė pasilenkė prie Makso, o šis labiau pakėlė galvą nuo jos rankos ir jų lūpos susiglaudė. Įvyko kažkas neįtikėtino ir pasakiško. Anabelė pajuto lengva elektros nukrėtimą, kuris nuo vaikino lūpų perbėgo ant jos, o tuomet perėjo ir iki širdies. Anabelė gyvenime nieko panašaus nejuto, taip, ji buvo bučiavusi kelis vaikinus kurie buvo vieni geriausių šios srities žinovų, bet tų kvailų bučinių tikrai nebuvo galima palyginti su šiuo. Makso lūpos tiesiog teikė neapsakoma malonumą. Jei pakako vien jas liesti, nereikėjo net jų judinti, kad suprastum, kad šis vaikinas ir jo bučiniai yra nepaprasti. Mergina juto, kad vaikino rankos tvirčiau laiko merginos kūną ir tam nesipriešino, ji norėjo būti šalia Makso, ji nenorėjo su juo skirtis nei minutei. Ji rado savo vietą šioje žemėje ir šiuo metu ta vieta buvo šalia Makso, šalia vaikino, kuris galėjo dėl jos padaryti bet ką.

Beast of the night (Pic)

He could be my beast of the night.

Beast of the night (Tęsinys2)

Brisdama per vis mažesnes pusnis mergina apsidairė, aplink ją nieko nebuvo, kažkur tolumoje ji girdėjo žaidžiančius vaikus, bet link jų nėjo, ne, ji tolo tolyn, kažkur , kur buvo dar ramiau ir dar vienišesnė aplinka. Priėjusi senai apleistą ir visų pamirštą miškelį Anabelė pasijuto geriau. Ji slampinėjo po vakarėjantį ir sniegu pasidabinusį mišką, bandė prisiminti senai čia praleistą laiką su draugais kai ji dar buvo vaikas. Tie prisiminimai privertė ją iš širdies nusijuokti, taip, Anabelė pagaliau linksmai kvatojosi, nors niekas to ir nematė, bet ji pati suprato, kad dabar, nuo šio momento, viskas gali pasikeisti į gerą. Sustojusi minutėlei ji atsisėdo ant šlapio sniego ir užvertusi galvą į dangų stebėjo, kaip gražiai atrodo besileidžianti saulė, kuri nudažė sniegą rausva spalva. Anabelė iš karto pašoko ant kojų, tas vaizdas jos visai nepamalonino, o kaip tik dar labiau išgazdino, negana to, kažkas ėjo mišku. Persigandusi mergina apsidairė, ji gerai žinojo, kad šis miškas nebuvo niekam pakeliui į kokią nors vietą, ši vieta buvo nuošali, atoki ir niekas čia kojos nekeldavo, tad kodėl dabar kažkam prireikė užeiti, kai čia yra ji ?

Sunkiai alsuodama mergina laukė kas išlys priešais ją, tyliai ji meldėsi, kad tai nebūtų tas padaras iš jos košmarų. Ji jo veido nematė, bet vis tiek bijojo... Apkabinusi save rankomis Ana įsižiūrėjo į tolį ir tylėjo.

-Anabele ? Ką tu čia darai ? ,- ji išgirdo balsą sau už nugaros ir klykdama pašoko oran. Apsisukusi ji pamatė, kad priešais ją stovėjo visas sniegu aplipęs Maksas.

-Maksai ? Ką tu.. ,- Ana nieko daugiau nesakiusi susmuko ant kelių ir pradėjo juoktis.Vaikinas nesuprasdamas kas negerai priklaupė prie jos.

-Dievaži, jau maniau, kad tu koks nors žudyti ištroškęs padaras ,- mergina vis dar linksmai kvatojosi, o vaikino akys liudijo, kad jam visai nejuokinga. Ana palenkė galvą į šoną ir įsižiūrėjo į jo akis, kurios dabar jai priminė šaltą ir atstumiantį ledą.

-Šit kaip ? Naa... aš tai nesu toks padaras ,- pasakęs Maksas atsistojo ir pakėlė nuo žemės Anabelę.

-Tai ką čia viena darai jeigu jau taip visko bijai ?

-Slampinėju kaip senais laikais ir tiek, o tu ? Niekada anksčiau nesu tavęs sutikusi, juk prisiminčiau ,- kalbėjo ji kažkokias nesąmones ir vis neatitraukė akių nuo vaikino.

-Na aš atėjau ieškoti ramios vietelės, bet kaip matau ši užimta, tad gal jau šalinsiuosi ,- jis maloniai linktelėjo ir jau norėjo eiti, bet mergina įsikibo jam į ranką.

-Ne, palauk, Maksai ,- ištarė ji kiek virpančiu balsu, Anabelei buvo keista tiesiog taip įsikibti į vos pažįstamą vaikiną. –Pasilik čia, jei nori, jau vėlu, man reikia eiti namo ,- nusišypsojusi jį paleido ir kiek atsitraukė.

-Oh, tokiu atveju, gal tave palydėti ? ,- šito pasiteiravęs Maksas labai nustebino Anabelę, ji tikrai nesitikėjo tokio poelgio.

-Naa, būtų labai malonu, bet aš nenoriu, kad tu užsiimtum kažkuo, kas tau neturėtų rūpėti.

-Anabele, šiuo metu tave parlydėti namo yra svarbiausia, nenoriu, kad kas nors nusitemptų tave kur nors į skersgatvį ir man vėliau tektų tavęs ieškoti ,- nusijuokdamas jis pasakė ir gavo niuksą į šoną.

-Tik nereikia visko ironizuoti ir priminti man tai kas buvo ,- pavarčiusi akis Anabelė patraukė keliuku atgal namo, šaltas vėjas jau stingdė merginos kūną, nuo šalčio net paskaudo veidą, bet ji to neparodė, ėjo žiūrėdama į žemę ir nekreipė per daug dėmesio į šalimais kėblinantį Maksą.

Jis mano mokytojas... Vyresnis už mane... Negaliu galvoti apie jį ko nereikia ... mąstydama ji apsidairė ir pastebėjo, kad vaikinas į ją labai įdėmiai žiūri. Nenorėdama to parodyti ji ėjo toliau ir bandė apsimesti, kad jai visai nešalta ir ji negirdi ką jai kalba vaikinas.

-Anabele! ,- riktelėjęs jis sulaikė merginą už peties.

-Kas ?

-Aš tavęs klausiu, ar tau nešalta ? ,- susirūpinęs Maksas žvelgė į merginą, į jos akis ir sugavęs jokio atsakymo į savo klausimą tiesiog ją apkabino.

-Maksai.. ,- Anabelės skruostai nusidažė šviesiai rausva spalva, mergina pajuto, kaip šiltas šiurpas perbėgo per jos kūną, būvimas šalia jo kėlė jaustis tiesiog nuostabiai. Sunkiai atsidususi Anabelė atsitraukė nuo jo ir papurtė galvą.

-Ne, man nešalta... Ačiū ,- greitai išbėrusi žodžius Ana pagreitino žingsnį. Iki jos namų, dar buvo geras pusvalandis kelio, iš dangaus pradėjo kristi sniegas, jis leidosi labai greitai, snaigės buvo purios ir didelės. Neužilgo Anabelės plaukai jau buvo balti lyg tas krentantis sniegas. Netikėtai sustojusi vidury kelio mergina apsidairė. Visur buvo tamsu, namų aplinkui nebuvo, keliu ėjo tik ji ir Maksas. Pajutusi šaltuka Ana pasisuko į vaikiną kuris taip pat stovėjo sustingęs it statula.

-Kažkas negerai ? ,- kiek sutrikusi pasiteiravo ji. Vaikinas nejudėjo, akys atrodė tiesiog sustingusios. Ant Makso lėtai leidosi snaigės, bet jis nereagavo.

-Maksai! ,- šūktelėjusi mergina patraukė vaikiną už rankos ir pagaliau sulaukė kokios nors reakcijos.

-Atsiprašau... Anabele, tau dabar geriau būtų bėgti į namus ,- ištarė jis labai šaltai ir pagaliau jo akys sujudėjo. Šaltas ledas smigo tiesiai merginai į veidą.

-Aha ,- nenorėjo ji aiškintis kodėl jei reikia bėgti ar dar ką daryti, bet puikiai jautė, kad tai bus geriausiai ir, kad tai reikia daryti. Dar kartą įdėmiai pažiūrėjusi į vaikiną ji galiausiai pasileido bėgti namo. Vėjas pasidarė dar stipresnis, nei bet kada, galiausiai kilo stipri pūga ir Anabelė tik per plauką spėjo įlėkti į namus. Vos užvėrus duris lauke prasidėjo baisiausias triukšmas, buvo girdėti kaip lūžta medžių šakos ir su trenksmu krenta ant kelio. Persigandusi mergina pradėjo lakstyti po namą ir uždarinėti visus langus, bei užtraukti užuolaidas. Nežiūrėjo ji kas darosi lauke, nes jau nuo mažų dienų bijojo tokio oro, bet vos spėjusi užlipti į savo kambarį ir įšokti į lovą ji sustingo. Tik tada jai prieš akis iškilo šaltas ir apsnigtas Makso veidas. Juk jinai paliko jį lauke, lauke kuriama dabar audra, ir tik dėl jo Ana spėjo parlėkti namo kaip tik laiku.

-Dieve mano ... ,- tyliai sušnabždėjusi ji užsidengė akis, jai buvo neramu dėl to gero vaikino, kuris jai tiek padėjo, bet dar jai buvo ir baisu, nes tos akys kurias ji pamatė prieš pabėgant jai priminė baisiausius košmarus. Užsidengusi galvą pagalve Ana stengėsi užmigti ir galiausiai, po ilgo kankinimosi jos akys užsimerkė ir Anabelė pasidavė sapnų pasauliui.

3.

Šaltos rankos lėtai slinko merginos kaklu, vėliau pečiais ir rankomis. Ji tylėjo ir bandė susigaudyti kas darosi. Švelnios, bet tokios pat šaltos kaip ir rankos lūpos prisiglaudė prie merginos kaklo, ji juto, kaip keistai švelnus liežuvis nuslydo per jos kaklą. Mergina suvirpėjo, jos akys užsimerkė, ji bijojo, merginos burna prasivėrė ir ji jau norėjo klykti, bet staiga tas noras pasitraukė, merginos rankos tvirčiau įsikibo į vaikiną, kuris galiausiai atsitraukė.

Anabelės akys plačiai prasimerkė, ji stebėjo lubas ir nežinojo ką daryti. Bijojo ji pajudėti, bet galiausiai prisivertė prisiliesti prie kaklo, bet jis nebuvo pasikeitęs. Sunkiai atsidususi Ana tik po kelių minučių pastebėjo, kad jau vėluoja į mokyklą, tad kiek galima greičiau persirengė ir susidėjusi knygas išbėgo laukan.

Vaizdas už namo durų buvo klaikus, visi medžiai išvirtę, nulūžusiomis šakomis arba pasvirę, sniego pusnys siekė aukščiau kelių, gerai buvo bent tai, kad pagrindinis kelias jau buvo nuvalytas, tas mergina pasileido juo bėgom į mokyklą. Kai Anabelė pasiekė pagrindines mokyklos duris jau buvo nuskambėjęs skambutis, tad mergina lėkė tiesiog akis išdegus ir nežinojo net kokia pamoka dabar vyko jos klasei, bet tik įbėgusi į ją ir atsisėdusi į savo vietą susiprotėjo, kad mokytojo nėra, nors dabar turėtų būti Japonų kalbos pamoka.

-Maksas... ,- taip ir nusirito jos širdis į kulnus. Jos gelbėtojo mokytojo nebuvo, Anabelę pradėjo kaustyti baisus nerimas, ji meldėsi, kad jis tik vėluotų ir kad tai nebūtų dėl to, kad jis ją lydėjo namo ir liko pūgoje. Padėjusi galvą ant stalo Anabelė tyliai meldėsi, kad greičiau prasivertų klasės durys ir pasirodytų jis...

-Maksai! ,- mergina šūktelėjusi pašoko iš savo vietos kai tik prasivėrė klasės durys. Vidun įėjęs asmuo nebuvo Maksas, bet merginos šūksnis atkreipė visų dėmesį, susigėdusi, bet ne mažiau nusiraminusi ji atsisėdo atgal ir visa drebėjo. Galiausiai Anabelę apėmė silpnumas, atėjęs vyriškis buvo pavaduojantis mokytojas, vadinasi Maksas nepasirodė, tai buvo smūgis žemiau juostos ir Anabelė nespėjo sureaguoti, kai jos akys užsivertė ir ji su trenksmu nukrito ant žemės.

Šaltas prakaitas išpylė visą Anabelės kūną, mergina tiesiog purtėsi iš šiurpo kuris lakstė jos kūnų, aplink ją buvo tamsu ir baugu. Merginos akys nenorėjo prasiverti, net tada kai kažkas kvietė ją vardu. Galiausiai aplink įsivyravo tylą, nejauki ir bauginanti. Anabelė norėjo klykti tiek iš skausmo kuris užėmė jos krutinę, tiek dėl kitų dalykų, bet staiga pajuto šiltas rankas apglėbusias sustirusį jos kūną. Anabelės vokai sujudėjo, bet vis dar neprasimerkė.

-Anabele... kvaila mergiote, ką tu sau galvoji tokios būklės čia būti ? ,- kalbėjo pašiepiamas, bet malonus balsas jai į ausį. Šiltos rankos švelniai braukė per merginos plaukus, tada stipriai suėmė jos pirštus.

-Gal sakau jau prasimerksi, ar man reikės tave iki to priversti ? ,- išgirdo ji skardų juoką, ir prisivertė pramerkti akis, prisivertė nusišypsoti kai galiausiai išvydo priešais save Maksą.

-Hey.. ,- išsišiepė Anabelė kai pamatė, kad ir Maksas šypsosi

-Hey. Tai ką tu sugalvojai ateiti į mokyklą, kai esi ligota ?

-Aš neligota ,- kiek pasimetusi ji nusijuokė ,-Man viskas gerai tik... tik aš labai sunerimau dėl tavęs ,-šiaip ne taip sugebėjo ji prisipažinti, nesvarbu ką jis pagalvos.

-Dėl manęs ? Kaviliuke, tau nereikia dėl manęs nerimauti ,- jis plačiai išsišiepė ir pašiaušė Anabelės plaukus.

-Bet tu po vakar vakaro nepasirodei, aš išsigandau, kad galbūt tau kas nutiko ,- greitai pasakiusi Ana pašoko iš savo vietos kurioje gulėjo ir deja, nepagalvojo kokios bus to pasekmės, nes vos spėjusi padėti kojas ant žemės ji susvyravo ir užgriuvo ant Makso. Gal jai tikrai kažkas negerai...

-Ak taip... buvo sunkus rytas, nespėjau susisukti, tad paprašiau, kad pirmą pamoką mane pavaduotu ,- pasakęs atsargiai pasodino Anabelę atgal į jos vietą ir uždėjo rankas ant jos kelių.

-Ak, man dabar taip gėda ,- susijuokusi ji nuleido akis, bet pajutusi Makso rankas ant savo kelių prisivertė į jį pažvelgti ,- Bet.. kodėl tu čia... turiu omenyje su manimi ? ,- prisimerkusi ji stebėjo jo veidą. Žinoma sau galvoje aiškino, kad nereikia galvoti kas nedera.

-Vos spėjau ateiti į mokyklą ir iš karto pamačiau, kaip tave vienas iš mokytojų čia atnešė, tad žinoma atėjau išsiaiškinti kas tau nutiko ,- pasakęs jis maloniai nusišypsojo , tuomet atsistojo ir ištiesė ranką ,- Na, jeigu jautiesi geriau tai gal tave parvežti namo ?

-Ne ... ,- Anabelė greitai papurtė galvą ,- Man viskas gerai, tad aš norėčiau likti mokykloje ,- rimtai tai pasakiusi ji paėmė jo ranką ir atsistojo.

-Na gerai, tuomet keliaujam į klasę, palydėsiu ir nepriimsiu jokių atsisakinėjimų ,- greitai išpylė žodžius Maksas, nes puikiai matė, kad Ana mielai atsisakytų. Laikydamas ją už paties jis išėjo iš pagalbos centro ir nusivedė Anabelę su savimi į klasę. Ana visą kelia iki klasės labai drebėjo, bet Makso ranka buvo labai šilta ir tvirta, tad tai vertė merginą jaustis tvirčiau ir saugiau. Pravėrus klasės duris Maksas dar trumpam sulaikė merginą ir rimtai pažvelgė į jos akis.

-Anabele, jeigu tik pasijusi blogiau nesėdėk čia, susirask mane ir aš būtinai tave parlydėsiu namo, ar gerai ?

-Taip ,- linktelėjusi ji nusišypsojo kiek įmanoma nuoširdžiau ir įėjusi į klasę nuėjo atsisėsti į savo vietą. Kai pažvelgė į durų pusę Makso ten jau nebuvo, o ir mokytojas jau buvo savo vietoje, tad merginai neliko nieko kito kaip tik susikaupti ir klausytis pamokos.

-Ei, Ane ,- tyliai sušnabždėjo netoliese sėdinti jos draugė, kai mokytojas kažką skaitė, tad Anabelė pasisuko į kitą merginą ,- Kas tarp tavęs ir mokytojo Tsuyoshio ? ,- vos to paklausus mergina išsišiepė, o Anabelė visa užraudo. Kaip kas nors galėjo pagalvoti, kad tarp jos ir Makso kas nors yra.

-Ką tu čia nusikalbi ,- tyliai sumurmėjo ji ,- Jis mokytojas, o aš mokinė... nieko tarp mūsų nėra ,- pavarčiusi akis Ana nusisuko visai nenorėdama daugiau apie tai kalbėti, bet kai į ją jau nekreipė dėmesio ji tik išsišiepė. O gal tikrai tarp jos ir Makso kažkas yra...

-Ne.. ,- tyliai sumurmėjusi ji nusijuokė iš savęs ir žvelgė į lentą. Kai tik nuskambėjo skambutis Anabelė išėjo iš klasės, bet ji jautėsi labai blogai, tad pirmiausia ką mergina padarė, tai susirado Maksą vaikštinėjantį prisnigtame mokyklos kieme.

-Maksai! ,- riktelėjo ji išėjusi laukan ir iš karto susiraukė. Ten buvo klaikiai šalta, o Maksas vaikštinėjo tik su marškiniais. Prilėkusi arčiau jo, Anabelė stipriai jį apkabino.

-Ei.. kas negerai ? ,- vaikinas pasimetė dėl tokio jos elgesio, bet nuo savęs neatplėšė.

-Man šalta... bet ne tai svarbu, aš noriu padėkoti. ,- Pasakiusi ji pakėlė akis ir žvelgė į jo veidą. ,-Ačiū, Maksai, kad esi dabar su manimi, puikiai žinau, kad tu neprivalai šitaip elgtis ir manęs daboti, bet ačiū tau. ,- kalbėdama ji dar tvirčiau į jį įsikibo. Merginos kūnų bėgo šaltas šiurpas, tad būti prisiglaudus prie Makso tikrai buvo gera. Galiausiai ji lėtai nuo jo atsitraukė, o jis švelniai, pirštų galais perbraukė per jos skruostą. Tas judesys privertė merginą susimąstyti apie savo sapnus ir juose tūnantį padarą kuris visada švelniai prisiliesdavo prie jos kūno. Kiek nesusigaudydama ji žvelgė į Maksą. Nejaugi tai jis karaliauja jos sapnuose ? Tik papurčiusi galvą ji pastebėjo, kad Maksas žvelgia į ją susirūpinusių žvilgsniu.

-Eii, nesirūpink ,- ji pradėjo juoktis ir atsitraukė ,- Viskas gerai, aš tik užsigalvojau ,- šypsodamasi ji žiūrėjo į vaikiną kuris galiausiai pradėjo šypsotis plačia šypsena ir tvirtai ją apkabino, taip nustebindamas Anabelę.

Beast of the night (Tęsinys)

Priešais ją stovintis vaikinas nieko nesąkė ir nedarė, o tai labai trikdė Aną.

-Gal bent pasakysi, kuo tu vardu ? – šiaip ne taip išlemeno jinai ir nusprendė susiimti.

-Aš ? Vadink mane Maksu. – Pasakė vaikinas gan aukštu balsu ir atsidusęs apsidairė.

- O dabar apsiramink, nenoriu, kad kas nors pagalvotu, jog aš tave priverčiau šitaip jaustis – išspaudė jis pro sukąstus dantis ir vėl pažiūrėjo į merginą. Na, o Anabelės akys tiesiog buvo paskendusios ašarose ir ji nieko nepajėgė padaryti, kad jas sustabdytų.

-Tu man padėsi surasti Elizą ? – galiausiai sugebėjo ištarti ji ir atsistojo, kad galėtu būti lygi su vaikino veidu.

-Juk ji buvo kažkur netoli šitos vietos kai dingo... Prašau, padėk – maldavo ji, nors iš vaikino akių galėjo pasakyti, kad jis tikrai nesirengia pajudinti nei pirštelio dėl jos narų.

-Aš neturiu tam laiko, turiu dirbti savo darbo. O tuo labiau, nejaugi tu manai, kad jeigu kažkas ją nusitempė tai ji bus dar gyva ? – šaltu tonu paklausęs Maksas kreivai šyptelėjo ir stebėjo Anabelę savo primerktomis akimis.

-Nekalbėk taip! – suklykė ši ir spyrė jam į koją.

-Auch, ar išprotėjai?! – pats Maksas šūktelėjo ir pradėjo šokinėti ant vienos kojos.

-Niekada taip nekalbėk! Po velnių! Koks tu beširdis.. Aš žinau, kad ji dar gyva ir po velnių, jeigu tu man nepadėsi, prižadu atitempsiu čia visą policijos štabą, kad iš-šniukštinėtų ar netyčia jūs iškrypėliai jos nenusitempėt – Piktu ir grasinančiu balsu jam spjaute išspjovusi Anabelė apsisuko ant kulno ir nužvelgė kiek jau dėmesio į save atkreipė.

-Nekelk scenų, tu paika mergiote... Jokie mes ne iškrypėliai, įprastinis baras

-Įprastiniuose baruose šitaip nesielgiama! – klyktelėjusi ji parodė į vaikštinėjantį pusnuogį vaikiną ir užsimerkė, nes turėjo pripažinti, kad jis atrodė per daug traukiantis.

-Na žinai... – ji išgirdo sumurmantį Maksą ir tuomet pajuto jo ranka ant savo peties.

-Einam, galėsi tartis su mano viršininkų – pasakęs pro sukąstus dantis vaikinas nusitempė Anabelę per visą salę. Kai kurios moteriškės žiūrėjo išsižiojusios, kitos kiek pavydžiai. Ana nesusiprato kodėl, juk šitas netikęs asilas ją tik tempia laiptais aukštyn, kur ją tikriausiai prikuls, arba išmes lauk... Blogiausiu atveju aš atsidursiu kartu su Eliza vienoje padėtyje, nuskambėjo mintys merginos galvoje ir ji nespėjo sureaguoti kaip atsidūrė kažkokiam blankiai apšviestam kambaryje. Vieną ką ji suprato, tai čia buvo klaikiai šalta, tad Anabelė apsikabinusi save rankomis bandė ką nors pamatyti.

-Kas nutiko, Maksai, ko čia vediesi mažas mergaites ? – per visą kambarį nuskambėjo ledinis balsas nuo kurio Anai pašiurpo odą.

-Ši mergiotė ieško savo dingusios draugės, ir dabar net sakė iškviesianti policiją į šį pastatą, jeigu aš nepadėsiu surasti tos pasimetusios mažvaikės.

-Ji ne mažvaikė! – klyktelėjusi Anabelė vėl spyrė Maksui į koją. –Gal galėtum būti mandagesnis, po galais... – prunkštelėjo jinai ir tik tada išgirdo tylų krizenimą.

-Žiūrėk, dar tave sumuš – juokėsi tas pats šaltas balsas ir mergina pagaliau pastebėjo į langą nusisukusį, sėdintį pavidalą. To žmogaus ranka staiga pakilo prie jungiklio ir visas kambarys jau buvo apšviestas aiškios šviesos. Dabar Anabelė jau galėjo jaustis geriau ir saugiau.

-Kas ką greičiau sumuš – pro sukąstus dantis sumurmėjęs Maksas tvirčiau suspaudė merginos petį ir tuomet pasodino ją į šalimais buvusį krėslą. Susiraukusi ana sėdėjo ir spoksojo priešais save, o mintyse tiesiog klykė ant to netikėlio visokiausiais žodžiais.

-Tai sakai, dingo tavo draugė ? – paklausė atsisukdamas vyriškis. Jo plaukai jau buvo žilstelėje ir jis pats nebuvo jau jaunas vyrukas. Ana pastebėjo, kad ant jo kaklo yra baisus randas, tad kad nepasirodytų nemandagi, ji mikliai nuleido akis.

-Taip. Kažkur netoli šitos vietos – tyliai tardama ji linksėjo. Ką daugiau ji galėjo padaryti ?

-Šit kaip... – tyliai ištaręs susimąstė vyeiškis, tada jo akys sustojo tiesiai priešais Makso veidą.

-Gerai... Galėsi šiandien nedirbti ir padėti šitai paneliai ieškoti draugės. – Galiausiai pareiškė nuosprendį. Anabelė net pašoko į orą iš džiaugsmo

-Ačiūū! – tiesiog klykė ji, dabar jau tikėjo savo jėgomis, nes vienai tikrai ne lengva

-Ką ? Ne ne... Kodėl aš ? – nesusipratęs pradėjo piktintis vaikinas ir kreivai pažiūrėjo į Anabelę žvilgsniu, kuris sakė, kad jinai už tai atsiims. Žinoma Ana tik pašaipiai nusišypsojo, jis pats kaltas, kad įsitraukė į šitą sumautą reikalą.

-Mažiau kalbų, daugiau darbų. Judink savo užpakalį ir tikiuosi, kad atrasit tą merginą. – Labai rimtai ištaręs vyriškis, kažkaip keistai pažvelgė į Maksą, kad Anabelė pajuto, kaip ant jos sprando pasistoja visi plaukeliai.

-Pf.. – pasipiktinęs Maksas nėrė pro duris ir kartu su savimi išsitempė Anabelę. Jis tylėjo visą kelią, kol pasiekė duris vedančias laukan, atgal į tamsius skersgatvius ir gatveles.

-Tai kur pirmiausia ieškosim ? – Tikėdamasi bent kiek numalšinti tylą paklausė Ana, bet sulaukė tik šalto žvilgsnio. Gerai, tylėsiu,pagalvojo ji ir sekė paskui vaikiną. Šiuo metu, jinai jį laikė didžiausiu pasipūtelių, bet stengėsi per daug nepykti, nes jis dėl jos ir Elizos vargsta, nors yra niekuo dėtas.

2

Gerai nematydama ir drebėdama iš šalčio bei siaubo Eliza stengėsi išlikti rami ir galvoti, kad viskas baigsis geruoju, nors buvo aiškus, kad čia jos niekas neras, ir kad tas, kuris ją čia laiko galiausiai nutrauks josios gyvastį.

-Prašau... paleiskit mane ,- šiaip ne taip ištarė ji išgirdusi, kad kambaryje ji nebe viena. Buvo sunku suprasti, kada čia kažkas atėjo, nes visur skendėjo tikra tyla,o ir tas žmogus judėjo labai įtartinai tyliai.

-O ką tu veiksi kai tave paleisiu ? Vėl vaikščiosi pakampėmis ir ieškosi kaip greičiau pasitraukti iš šio pasaulio ?

Nuskambėjęs klausimas privertė Elizą suklusti. Taip, ji norėjo mirti, bet dabar, kai mirtis atrodo ranka pasiekiama, noro nėra jau tiek daug.

-Ne... Pradėsiu gyventi naujai...Nenoriu mirti,- lemeno tylius žodžius ir tikėjosi, kad ją girdi.

-Ech ,- pasigirdo nusiviliantis asmens balsas.- O aš taip tikėjausi, kad suteiksi man malonumą tave atskirti nuo šio pasaulio... Ką gi, gal teks tave palikti gyvą...O gal ir ne.,- Tas beširdis žmogus pradėjo juoktis, o Elizai to buvo tiesiog per daug. Ji sukaupusi visas jėgas pradėjo klykti, tuo pat metu verkė, kaip dar niekada nebuvo verkusi. Ji šaukėsi savo draugės ir vienos vienintelės mamos, kurios seniau niekada nesinorėdavo šalia turėt.

Štai kur priveda mirties kvapas alsuojantis tiesiai tau į veidą. Pagalvojusi Eliza liovėsi klykusi ir susiprotėjo, kad laiku tai padarė, nes greičiau nei per akimirką ji jau nejuto nieko po savo kojomis, tik stiprius pirštus kurie laikė ją iškėlę į orą...

-Dievaži, ar dar toli eisim ? ,- pasipiktinusi burbėjo Anabelė. Ji kartu su Maksu jau žingsniavo vienas Dievas žino kelintą kilometrą, kojas jau baisiausiai gėlė, o ir merginos uniforma nebuvo tinkama tokiai kelionei pėsčiomis.

-Na palauk truputi, po galais, aš noriu atgauti kvapą, o vėjas baigia mane paversti į sustirusį pagalį ,- vis kalbėjo ji mėgindama atkreipti vaikino dėmesį į save, bet Maksas nei atsisuko patikrinti ar ji tikrai taip jaučiasi, nei sulėtino savo ėjimo greiti, kad Ana galėtų atgauti kvapą ir pailsėti. Vaikinas nepailsdamas žingsniavo pirmyn, į tolį, ir tikriausiai nežinojo, net kur eina, svarbu, kad kankina Anabelę. Bent jau taip galvojo mergina, kuri sunkiai kulniavo jam iš paskos ir jau baigė sugadinti savo naujuosius batelius.

-Aš nebegaliu,- Anabelė išleido paskutinį atodūsį ir tiesiog susmuko kelkraštyje. Dangus jau buvo tamsus, o ir mėnulis per daug nedžiugino savo skleidžiama šviesa. Ana visa drebėjo iš šalčio ir nuovargio, jai net buvo sunku pakelti akis nuo žemės, šiuo metu, kietas, akmenimis apipiltas keliukas jai atrodė kaip pati patogiausia ir tinkamiausia vieta miegui. Labai mėgino ji nepasiduoti svajingam ir taip įtraukiančiam nakties miegui, bet tai buvo neįmanoma, Anabelės vokai tiesiog prilipo ir ji jau negalėjo atmerkti savų akių. Nesugebėjo ji nieko padaryti iki tol, kol pajuto, kad po ja jau nėra šalto ir nepatogaus grindinio, kol pajuto kaip į jos veidą dvelkia kažkieno kvepalai ir, kad josios veidą kutena plaukai. Šiaip ne taip prisimerkusi ji susivokė esanti ant Makso nugaros.Jai buvo sunku patikėti, kad pasipūtėlis stuobrys nepatingėjo pasilenkti ir užsidėti jos sau ant nugaros, kad tiek toli nuėjęs ir ją ignoravęs, pagaliau susiprotėjo atkreipti dėmesį kaip labai jai sunku ištverti visą šitą kančią.

-Ką tu darai ?- sumurmėjusi Anabelė nusprendė laikytis savo principų ir pabandė nusiropšti nuo Makso nugaros, bet pajuto tik tvirtesnį jo rankų spaudimą.

-Maksai, kodėl tu nieko nesakai ?- na štai, jau pradėjo skustis lyg mažas vaikas, dėl visko, nors ir nereikia.

-Nes man taip patogiau ,- tarstelėjo vaikinas ir pagreitino savo žingsnius.

-Kur tu eini ? Kur mes einam! – surikus Ana pradėjo purtytis, nors ir baisiai norėjo miegoti

-Pas tavo drauge, kur daugiau.

-Tu žinai kur ji ?- išsigandusi Anabelė tiesiog išsižiojo

-Ne.

-Ką?- tik to jai ir tereikėjo, susikaupusi ji taip pradėjo muistytis, kad Maksas nebe išlaikė pusiausvyros ir tiesiu taikymu prisiplojo prie tunelio, kuriuo jie ėjo sienos. Mikliai nukėlęs Anabelę sau nuo nugaros jis prispaudė ją prie šaltos, tikrai nepatogios sienos ir susiraukęs stebėjo jos veidą.

-Ką čia išdarinėji ? Nori kad galvą prasiskelčiau tu kvaila mergiote?!- suriko jis, o Ana nesugebėjo nieko pasakyti, jos akys tiesiog išsipūtusios kaip niekada stebėjo Makso veidą.

Kodėl jis toks gražus?, suaimanavo ji savo mintyse ir vis nepajėgė atsispirti kvailai traukai. Vaikinas dabar jos akyse nebe atrodė kaip stuobrys, oi ne, jis buvo nuostabaus grožio, tiesiog idealaus. Jo kaštoniniai plaukai, kurie iš pradžių atrodė kaip nevalyvo vaikėzo šeriai, dabar pasirodė esantys tikrai dailūs, turėjo jie rausvą atspalvį, o ir buvo gan gražiai iškarpyti. Štai ką ji juto, kai buvo ant Makso nugaros, tas kvapas, kuris dvelkė į jos veidą, buvo ne kvepalai, o švelnių it šilkas plaukų kvapas, toks traukiantis artyn savęs,lyg vanilė, o gal cinamonas, o gal kažkas panašaus, bet per daug skirtingo, kad pavyktų apibūdinti. Sunkiai atsidususi ji savo akimis nužvelgė jo pieno baltumo, lygu ir tokį patrauklų veidą, kad net kojas sutraukė mėšlungis. Ne, ji neparkris čia, tiesiai palei šito gražuoliuko kojomis, oi ne.

Akk, kokios akys... Tiesiog klykė jos galvoje, na gerai, Anabelė pripažino, kad jos mintys, nemeluoja, jo didžiulės, šokoladinės akys, tuose mažuose plyšeliuose atrodė tiesiog nepriekaištingai. Galiausiai Ana pasidavė tai kvailai traukai ir smukte susmuko ant žemės.

Jis... Idealus, kartojo josios protas, kol Makso rankos pakėlė ją nuo žemės ir nuvalė mokyklinį sijoną.

-Ei, ar girdi mane, aš tavęs klausiau ką čia sugalvojai ? – vėl pasiteiravo vaikinas, bet šį kartą daug šilčiau, gal pagaliau jis susidomėjo ir Anabele?.

-Atleisk, man tiesiog per daug sunku kęsti visą šitą reikalą, jau tikrai praradau viltį, kad surasiu Elizą... Prarandu tikėjimą savo jėgomis ,- palūžusi mergina nieko nebe laukė tik įsikniaubė į Makso marškinius ir pradėjo verkti kaip niekada gyvenime. Ji neatsiminė, kada taip yra verkusi, ji negalvojo, kad jai tas netinka ir kaip gėdingai šiuo metu atrodo, oi ne, Anabelei dabar tereikėjo tvirto apkabinimo, tokio kokio nesitikėjo, bet sulaukė iš Makso ir padrąsinamų žodžių, kad...

-Viskas bus gerai, pamatysi. Prižadu, rasim mes Elizą,- užtikrintai pasakęs Maksas švelniai paglostė Anos nugarą ir mergina pasijuto daug geriau, gal vis dėlto, tikrai viskas bus gerai ?

-Žinai, o gal aš tave paleisiu, iš tavęs neturiu jokios naudos, tu per daug nori iš čia dingti, - kalbėjo rimtas vyriškas balsas ir Eliza galvojo ar jis tik juokauja, ar tikrai rengiasi ją paleisti. Nedrįso ji jo paklausti, nes per daug bijojo, bet žinoma pakeldama akis nuo grindų ji parodė susidomėjusi jo žodžiais.

-Na štai, patraukiau tavo dėmesį, tiesa ? Jei taip, tai gal bent linktelėk ?

Gerai, linktelėti galima, juk dėl to nemirsiu, tiesa ? pagalvojusi Eliza linktelėjo ir sulaukė stipraus peties suspaudimo.

-Gerai, susitarkim taip, jei tave paleisiu tu pamirši viską, net mano egzistavimą ir turėsi įtikinti savo draugę, kad nieko nebuvo, bet jeigu to nepadarysi... Na, sakykim, kitą kartą taip ilgai nesikankinsi. Ar aišku ?

Dar vienas linkt ir pirštai nuo peties pasitraukė, pasigirdo greitas bėgimas laiptais ir Eliza sunerimo. Vos sugebėjo ji atsidūsėti, kai pasigirdo jaunos merginos klyksmas.

O Dieve, nejaugi tas žmogus susirado mano pakaitalą ? daugiau apie nieką negalvodama ji sutelkusi visas jėgas pajėgė atsistoti ir nusvyravusi į kampa pasislėpė už tenai stovinčio stalo, kai tik pasitaikys proga, jinai iš čia pabėgs...

Tupėdama lyg pelė po šluota mergina klausėsi lyg ir grumtynių garsų ir tuomet garsiai atsidarė durys, pasigirdo bėgimas laiptais žemyn ir pridusęs kvėpavimas. Dieve, kaip dabar ji norėtų pamatyti kas čia atbėgo, nes Eliza buvo garantuota, kad tai ne tas pats pagrobėjes.

-Eliza, ar tu čia ?- sušnabždėjo tylus ir trūkinėjantis merginos balsas. Elizai tiesiog nusirito širdis į kulnus.

-Anabele ? ,- ji lėtai išlindo iš už stalo ir vos spėjusi išvysti savo draugės siluetą neteko sąmonės.

Viskas ką Anabelė suprato buvo tai, kad vos Maksui sulaukus kažkokio skambučio vaikinas nedelsdamas čiupo ją už rankos ir pasileido bėgti taip, kad atrodė, jog Ana tuojau liks be kojų.Jiedu labai greitai atbėgo prie tamsaus pastato kuris priminė sandėlį.

Nors Maksas ir prašė jos palaukti lauke ir pats įlėkė vidun, Anabelė negalėjo tiesiog stovėti ir lūkuriuoti. Ji puikiai suprato, kad vaikinas atrado jos draugę ir, kad dabar stengiasi ją sugrąžinti ir apsaugoti. Bet Ana ne tokia, kad tiesiog galėtų stovėti ir nieko nedaryti, ne, ji iškelta galva neria į bet kokius pavojus dėl savo geriausios draugės, tad neišimtis ir šis metas. Ji atidarė metalines duris ir pasileido bėgti siauru ilgu koridoriumi.

Tolumoje buvo gerai matyti šviesa ir puikiai girdėjosi kažkokie, lyg ir muštynių garsai. Pasistengusi dar greičiau bėgti ji greitai atsidūrė apšviestam kambary ir negalėjo neklykti. Žinoma, jos siaubo klyksmas nuaidėjo labai garsiai, tad sulaukė visų kambaryje buvusių dėmesio.

-Po velnių, Anbele, liepiau laukti lauke ,- ištarė įniršęs vaikinas su krauju aptaškytu veidu.

O Dieve, Maksas ? Anos akys persigandusios žiūrėjo į jį, o vėliau pasisuko į klaikiai, bet tuo pačiu ir patraukliai atrodantį vyruką, kuris į Maksą bėgo su peiliu rankoje.

-Atsargiai! , surikusi ji parodė Maksui apsisukti ir jis pasinėrė į kovą su kitu vyriškiu.

Sunkiai kvėpuodama Ana apsidairė ir pamačiusi lyg ir rūsio duris pasileido prie jų. Jos laimei durys buvo neužrakintos, tad mergina pradėjo bėgti laiptais žemyn ir keikėsi, kad nepagalvojo surasti šviesos jungiklio prieš čia nusileisdama...

Na gerai, štai ji stovi vos prakviepuodama tamsiame rūsyje ir nieko nemato, kas iš to?

Reikia nepasimesti, šaukis El..,- sakė merginai jos protas, tad ji taip ir padarė.

-Eliza, ar tu čia ? – ji šiaip ne taip ištarė ir vos nepersigando, kai priešais ją iškilo lyg ir žmogaus siluetas.

-Anabele? ,- tai buvo Eliza, kad ir nematydama jos Ana puikiai suprato, kad tai jos draugė. Bet nespėjo ji nieko pasakyti, kai Eliza tiesiog priešais jos akis parkrito ant žemės ir nebejudėjo.

-Dieve mano! ,- Anabelė tiesiog ant kelių puolė prie draugės ir ją purtė, bet į tai nesulaukė jokio atsako.

-Ak, jis tave mirtinai nukankino... ,- Anabelės skruostais riedėjo ašaros, ji stipriai laikė suspaudusi draugę glėbyje. Mergino tikėjosi, kad Maksui pavyks jas abi iš čia išvesti, bet jei ne... Jei ne, tuomet ji mirs kartu su Eliza, tikrai jos nepaliks vienos...

Nežinia po kiek laiko Anabelė pajuto lengvą purtymą ir priešais save išvydo Makso veidą.

-Tau pavyko ?..,- išspaudusi tik porą žodžių ji nusišypsojo ir užmerkė akis. Maksui pavyko, jis išgelbėjo ir Ana, ir jos draugę. Dabar viskas vėl galės stoti į savo vietas...

Tvirtos rankos išnešė Anabelę ir paguldė ją ant patogaus gulto. Ak, kaip atrodo senai ji nebuvo taip patogiai įsitaisiusi, nesvarbu, kad ausis klaikiai erzino greitosios kaukimas ir, kad odą dirgina nemalonūs prisilietimai, svarbiausia ji patogiai guli ir pagaliau gali pailsėti...

*

Tamsa slinko link jos iš visų pusių, mergina stengėsi pabėgti nuo jos, bet kojos nenorėjo klausyti. Skruostais riedančios ašaros greitai šalo prie merginos veido, vėjas tiesiog stingdė visą jos gležną kūnelį, kol galiausiai privertė ją sustoti, o paskui ir parkristi ant kelių. Apsikabinusi save rankomis ir užsimerkusi mergina tyliai kūkčiojo,tyliai murmėjo, kad jai baisu, kad ji bijo ir, kad nenori šitaip mirti. Gaila, niekas jo negirdėjo...Pasitraukusi tamsa atidengė balto sniego patalus, iš dangaus biro purios snaigės, merginos plaukai jau buvo beveik permirkę, ji lėtai iškelė rankas, tikėdamasi, kad viskas jau baigėsi, bet netikėtai nejaukią tylą perskrodė jos pačios klyksmas. Sniegas aplink mergina nusidažė rausvais taškais, merginos kaklu ir rankomis srūvo kraujo bangelės...

Klykdama Anabelė atsisėdo lovoje išpilta šalto prakaito, greitai pasidairiusi ji pažvelgė pro langą, už jo ramiai krito ir ant žemės gulė snaigės, visur buvo ramu. Sunkiai alsuodama mergina pažiūrėjo į savo rankas, tada persibraukė per plaukus ir papurtė galvą. Ji tik sapnavo, kaip ir kiekvieną naktį, taip ir šią, jai teko išgyventi klaikiausią košmarą kuris nesiliovė jau pusę metų nuo to laiko, kai kartu su Maksu ieškojo Elizos.

-Eliza... ,- tyliai suburbėjusi panosėje Anabelė išlipo iš lovos ir lyg vaiduoklis išėjo iš kambario. Tylomis slinkdama ilgu koridoriumi Ana buvo labai susimąsčiusi, nerimas ją jau kankino senai, o ir nemiga visai nepadėjo. Kai jos geriausia draugė Eliza pabudo iš komos judvi daugiau nesusitiko, nes Elizos tėvai išsivežė merginą gyventi į kitą miestą ir tai nedavė Anabelei ramybės. Jau pusę metų ji slampinėjo pakampėmis, mokykla ir namai buvo vienintelės vietos kur ji leisdavo laiką, kažkodėl Anabelė tapo labai atsiskyrusi, o ir jos tėvai visai merginai nepadėjo, nes jiems atrodė, kad su ja viskas gerai, gaila, bet taip nebuvo.

Karštas dušas, atrodė geriausia pagalba po sunkių ir baisių košmarų, kol vanduo tekėjo Anabelės kūnų, mergina galėjo jaustis laisvesnė, bet vos išjungus vandens srovę ir pasižiūrėjus į veidrodį Aną apimdavo liūdesys. Ji buvo viena šitam pasaulyje, tėvams buvo svarbesnių dalykų nei ji, geriausia draugė tikriausiai jau susirado naują, o ir tas pats Maksas, kuris jai ir jos draugei išgelbėjo gyvybę nesirūpino kaip jinai laikosi. Tikriausiai vaikino dėl to kaltinti nereikia, bet ir save atsibodo jau kaltinti... Galiausiai purtydama galvą Anabelė apsivilko mokyklinę uniformą ir kažkiek susitvarkiusi išėjo. Kelias į mokyklą buvo toks pats kaip ir visada, kiek vienišas ir slidus dėl iškritusio sniego ir dėl to, kad aplink nebuvo daugiau žmonių.

Merginai pasiekus mokyklą niekas per daug į ją nežiūrėjo kaip kažkada, ji lyg pasislėpusi už rūko skraistės nuslinko į savo klasę ir susmuko į galinį suolą. Tai buvo jos, atsiskyrusios ir su niekuo kalbėti nenorinčios merginos vieta... Nuskambėjo skambutis, prasidėjo pamoka, laikrodis tiksėjo labai nuobodžiai ir įprastai, bėgo laikas, keitėsi mokytojai ir kai kurie mokiniai, bet Anabelė nepajudėjo iš savo vietos. Prasidėjus paskutinei pamokai mergina pagaliau sukluso ir apsidairė, kažkas buvo ne taip, visi atrodė susidomėję ir linksmi, atvėrusi savo protą mergina susivokė kas ne taip, o pasirodo, kol ji čia sėdėjo ir nieko neveikė, spėjo ateiti direktorė ir pranešti apie naujo mokytojo pasirodymą...

Tai žinoma ,- mergina pagalvojo ir pavartė akis, Kas gi daugiau sudomins šitos klasės merginas jeigu ne naujas mokytojas... ,- Ana jau rengėsi pasinerti į savo mintis, kai atsidarė klasės durys ir vidun įėjo nuostabus vaikinas. Kaštoniniai plaukai pastatyti ežiuko, baltas it sniegas už lango veidas ir tos mėlynos, lyg ramiausiais pasaulio vandenynas akys. Anabelei sustojo širdis, prasivėrė burna. Ji niekaip nesugebėjo pamiršti tų mėlynų akių, kad ir kaip stengėsi, jos visada galiausiai iškildavo jai prieš akis, ir tas veidas... Kartais aptaškytas krauju, o kartais tiesiog toks kaip dabar, baltas ir nekaltas... Sunkiai kvėpuodama Ana suspaudė suolo kraštą ir laukė kas bus toliau, ar jis ją pažins, o gal jau senai pamiršo, kad tokia mergina kaip ji iš viso egzistuoja ?

Vaikinas atsistoja prieš visą klasę ir mandagiai nulenkė galvą, Anabelė pati pasilenkė į priekį, kad galėtų geriau jį matyti.

-Laba diena ,- nuskambėjo jo nuostabus ir šiurpą sukeliantis balsas ,- Aš esu Maksas Tsuyoshis, nuo šios dienos būsiu naujas jūsų Japonų kalbos mokytojas ,- vos vaikinas baigė kalbėti visi mokiniai pradėjo ploti, o Anabelė prisiglaudė prie stalo, tai tikrai buvo tas pats Maksas pas kurį jinai bijojo nueiti, net rimtai padėkoti, o štai, dabar jai teks su juo susitikti kiekvieną dieną..-Oi vargeli..,- suaimanavusi ji užsidengė rankomis galvą ir tyliai laukė skambučio, bet jos bėdai jis skambės tik už pusvalandžio, o naujam mokytojui būtinai prireikė susipažinti su mokiniais... Tyliai burnodama mergina laukė, kada jai teks pakelti užpakalį nuo kėdės.

-Aleksis Short ? ,- nuskambėjo aiškus mokytojo balsas kuris toliau tikrino vardus, jam pašaukus atsistojo šviesiaplaukė mergina ir plačiai nusišypsojo, parodydama kas per pasileidusi panelė ji yra ir taip privertė Aną tik užversti akis į lubas.

-Anabelė Morganthe ? ,- išgirdusi savo vardą Ana sunkiai įkvėpė ir atsistojo nuleidusi galvą. Bijojo ji pakelti savo akis, bet juk tai buvo privaloma, tad susikaupusi ji pažvelgė tiesiai į Maksą. Vaikino akys taip ir sustingo ties jos veidu. Įsivyravo tyla ir įtampa, Anabelė žvelgė į Makso veidą, į jo mėlynas akis, o jis negalėjo nežiūrėti į ją. Štai taip, po tokio ilgo laiko tarpo, jie vėl netikėtai susidūrė... Mergina prisivertė negalvoti ko nereikia, tad dar kartą linktelėjusi susmego atgal į savo suolą ir visa išraudusi užsimerkė nenorėdama nieko girdėti. Po kurio laiko suskambo skambutis ir Anabelė tiesiog reaktyvinio lėktuvo greičiu išlėkė iš klasės. Dumdama koridoriumi ji prisiminė, kad žadėjo savo klasiokei Heilei duoti literatūros darbus. Trinktelėjusi sau per kaktą Ana sustojo prie savo spintelės ir laukė klasiokės, bet priešais ją pasirodė ne Heilė, o Maksas. Vaikino veido išraiška bylojo, kad jiedu turi apie ką pasikalbėti, bet Anabelė negalėjo į jį žiūrėti.

-Tai ką, vėl susitikom ?

Kaip ir tada, kai jie susitiko jis paklausė su pašaipa, tai privertė Aną prisiminti viską kas nutiko prieš pusę metų. Ji tik linktelėjo.

-Tai ar su manimi nekalbėsi ? Juk taip senai nesimatėm, Anabele

Ją nupurtė elektra kai jis ištarė josios vardą, įkvėpusi oro mergina pažiūrėjo tiesiai į vaikino akis.

-Atleiskit, mokytojau, aš tik stebiuosi... ,- ji jau kalbėti rengėsi, bet Maksas sumosikavo rankomis

-Anabele, nereikia į mane taip kreiptis, aš mokytoju būsiu čia neilgai, tad nepradėkim naudoti oficialių kreipinių, po visko...

-Gerai ,- linktelėjusi mergina, net susijuokė pirmą kartą per pusę metų ,- Atsiprašau, kad tai elgiuosi, bet tiesiog, aš maniau, kad tu senai mane būsi pamiršęs ir tikrai nesitikėjau, tavęs sutikti, o dar tokioje situacijoje

-Žinau ką tu turi omenyje, po visko... Bet aš nepamiršau, kaip galėjau tave pamiršti ,- Maksui kalbant Ana vis labiau spaudėsi prie savo spintelės, atrodė, jei jis dar ką pasakys, ji sulys tiesiai į metalo gabalą.

-Kodėl tu taip kalbi ? Juk tau būtų buvę labai lengva pamiršti ,- paklaususi mergina pasijuto lengviau, na gerai, jis jos nepamiršo, ji jo taip pat, bet tai nieko neduoda...

-Tu man dažnai iškildavai prieš akis, Anabelė, tą naktį, kai palikau tave greitojoje nebežinojau, ar kada vėl susitiksim, norėjau to labai, norėjau pasiteirauti kaip tu laikaisi, norėjau žinoti ar tu sveika... Žinau, tau tai į mane nepanašu, Dievaži, mes pažįstami buvom vos parą laiko, bet per tą laiką, tu man parūpai, nors gal taip ir neatrodė ,- jis kalbėjo, o Anabelė negalėjo tuo patikėti, ji galiausiai tik papurtė galvą.

-Maksai, kalbi taip, lyg kažką jaustum man ,- kiek suraukusi savo veidelį pasakė mergina ,- Bet juk taip nėra, atleisk, dabar nenoriu apie tai kalbėtis... Mes susipažinom kvailomis aplinkybėmis, vienas kito negalėjom pažinti kokie esam iš tiesų... Sakykim taip, tu man tada pasirodei šiurkštus pašlemėkas, nors ir pasiryžai man padėti ,- susigėdo ji to ką pasakė, bet tai buvo tiesa, bet Anai teko nustebti, nes Maksas pradėjo juoktis

-Negali būti, tikrai ? Naa.. gal aš toks ir esu, ar bent jau buvau ,- išsišiepęs pasakė jis ir suvėlė merginos plaukus ,- Matai, gal kažkiek mane ir pažinai.

-Baik tai tuojau pat! ,- ji suriko ,- Nežinau ką čia bandai parodyti, bet man neįdomu.. Dabar tu esi mano mokytojas, o aš tavo mokinė, tad mums negalima šitaip bendrauti. Viso geriausio ,- linktelėjusi Ana movė toliau nuo jo, pakeliui sutikusi Heidę jai į rankas įdavė sąsiuvinį ir pasišalino iš mokyklos teritorijos. Lėkdama namo mergina bandė susivokti kas čia tik ką buvo, gal ji sapnavo dieninį sapną ? Nejaugi Maksas tikrai jai kalbėjo prasmingus žodžius, nejaugi jis lygiai taip pat kaip ir ji negali išmesti vienas kito iš galvos ?

-Neee! To būti negali! ,- klyktelėjusi ji dar greičiau pasileido bėgomis namo. Bėgdama sniegu padengtu keliu Ana niekuo nesidomėjo, nesidairė, nieko nesiklausė, tik bėgo tiesiai ir sustojo priešais namo duris, tik tada, kai ji atsidūrė šiltuose namuose ir užrakino duris, ji galėjo sustoti, atsikvėpti ir prisiversti galvoti logiškai, kad tai ne sapnas, kuris galiausiai baigiasi kraujo praliejimu.

-Jis tikras... Jis čia... ,- kalbėdama su savimi mergina nuėjo persirengti, ir pirmą kartą, po ilgo laiko išėjo iš namų ne į mokyklą, o pasivaikščioti.

Ramybė kuri vyravo gatvėje, šventinė dvasia ir iš dangaus krentančios snaigės... Tai buvo geri prisiminimai... Viskas Anabelei priminė jos senus laikus, kai ji kartu su Eliza žaidė sniege ir į nieką nekreipė dėmesio... Na, o dabar viskas kitaip, sniegas jau nebe džiugina kaip ankščiau, ne, jis Anai atrodo šaltas, atstumiantis ir pavojingas, jis toks, kaip jos sapnuose, apgaulingas, tik ir laukiantis, kada galės pasiglemžti menką jos kūnelį.

Mano kaukė ir tiesa

Buvau gera, rafinuota mergaitė,

Gyvenimo nesugadinta ir visų išmylėta.

Laikas bėgo, skubėjo, nelaukė manęs,

Pasikeičiau, tapau aš kita...

Nusispjauti dabar man ant kitų,

Gyvenimas knisa ir man nesvarbu.

Mėgstu aš statyti ragus,

Ir maivytis už akių.

Nebijau aš šiurkščių žodžių,

Nebijau nusilaužti ir nagų.

Gali būti pasikėliau,

Bet geriau aukščiau, negu žemai.

Nerūpi man kultūra ar religinis šūdas,

Nusišvilpti ir į patriotizmą ar kitokį izmą.

Jau turbūt pavirtau ir egoiste, nosį užrietusia kale,

Bet man tas pats...

Manei mane pažįsti, tad sveikinu, tu klydai,

Jei aš šypsausi ir atrodau geras angeliukas, nemanyk kad tokia esu.

Nerodysiu aš tau savo širdies gilumų, nes gali pats greitai pasimirti,

Neaiškinsiu tau savo naujos kilmės, nes tau iki jos vistiek toli...

Tad jei galvoji, kad šitas, kažkiek surimuotas, kažkiek į lankas nuvingiuotas šlamštas yra tik paistalai, neturiu aš tau ką ir pasakyti...

Gal tu ir teisus žmogus, gal aš čia tik šaipausi iš savęs ir tuo pačiu iš tavęs, o gal, gal kažkiek į viską žiūriu rimtai ir noriu parodyti, kad viskas nėra taip, kaip gali pasirodyti iš šalies ? ..

Nežinau ;D Tai tik kažkas durno

Šypsena dar ilgai užsiliks pas mane,

Aš norėsiu juoktis, šypsotis ir džiaugtis.

Dėl visko turėčiau būti dėkinga tik tau,

Tik tau mielas rudnosiuk.

Nei sniegas, nei vėjas man nebaisūs,

Nebijau aš ir pūgų.

Viskas vėl to, kad esi šalia,

Viskas dėl to, kad egzistuoji.

Klausau linksmų tavo dainų ir negaliu nustoti juoktis,

Ak, kaip man patinka tau pritarti jas dainuoti,

Ak, kaip gražiai skamba tavo balso aidas,

Ak, kaip aš nusikalbu... ;D

Norėčiau dabar tave apkabinti, padėkoti ir išbučiuoti,

Norėčiau sustingti tavo šiltame glėbyje ir niekada iš ten nedingti.

Gal tai ir bus įmanoma, aš tuo tikiu,

Bet tik ne dabar, kai aš giliai sapnų karalystėje...

Nenoriu pabusti, nenoriu pramerkti akių,

Noriu toliau dainuoti ir šypsotis,

Noriu toliau būti su tavimi

Per amžius

Tavim vis dar tikiu

Krentančios snaigės ir šaltas šiaurys verčia mane sustoti akimirkai ir pagalvoti, pagalvoti kas galėjo būti ir ko nebus. Kiekvieną kartą sustojusi regiu tavas, juodas it švinas akis. Ak tos akys, kaip sunku darosi į jas žiūrėti, kai žinau, kad jos man nepriklausys niekada. Prisiverčiu nusišypsoti, nes jaučiu, kad tu stebi mane, nors ir iš tolo, bet tavo žvilgsnį galiu jausti labai arti savęs.

Sunkus atodūsis ir jau regiu tavo lūpas priešais save. Tos lūpos... Dievaži, jų neįmanoma pamiršti, net botagu jų neišvarysi iš mano prisiminimų... Kaip gera buvo kažkada jas turėti šalia savęs, kaip gera buvo jas bučiuoti ir jausti, kad jos yra dalis tavęs, o TU, dalis manęs...

Taip, žinau, mūsų meilė baigėsi, o iš to man liko tik noras rašyti, išsilieti ir pasvajoti, kad gal kada nors, nelemtas likimas nuspręs, kad mums vėl lemta būti kartu. O iki kol tai nutiks, aš svajosiu, rašysiu, tikėsiu ir tik tave vieną mylėsiu.

Mylėsiu, kaip nieko kito nepajėgčiau mylėti.

Be tavęs, man saulė nėra šilta, o vasara nedžiugina.

Be tavęs muzikos garsai nesuteikia jokių jausmų, be tavęs, man muzikos nėra.

Be tavęs neturiu gyvenimo, tik beviltišką egzistavimą, iš kurio jokios naudos...

Na va, ir vėl aš nusikalbu, rašau kažkokius banalius dalykus, kurie tavęs žinoma nepasieks, kad ir kas nutiks... Bet tai man padeda jaustis geriau, o juk tai nėra labai blogas dalykas.

Galiu džiaugtis

Štai ir vėl galiu šypsotis,

Linksmintis ir džiaugtis.

Štai ir vėl smagu gyventi,

Būti tarp kitų žmonių.

Gal kada ir buvo laikas,

Kai viską mesti norėjau.

Bet dabar taip negalvoju,

Noriu džiaugtis ir mylėti.

Noriu bėgti aš į kiemą,

Į sniegynus, į pusnis.

Noriu karšto šokolado,

Ir geros kompanijos šalia.

Va dabar kaip tik tas metas,

Kai gyvenimu džiaugtis aš vėl moku.

Va dabar kaip tik tas metas,

Kai širdis vėl meilei atvira.

Noriu aš kažko tai mielo,

Širdžiai artimo ir šilto.

Noriu Mikės Pukuotuko,

Ar kitokio rudnosiuko.

Mano norai paprasti,

Gan kvaili, bet gan linksmi.

Šitaip aš kuriu eiles

Ir šypsausi į vales.

Ačiū

Baltas sniegas,
Gan šiltos pusnys,
Geriausi draugai
Ir linksmas juokas

Tai viskas ko reikia.

Prisiminimai dar užsiliks ilgai,
Kartosim įvykius ne kartą ir ne du.
Atminsim mes tą sniegą, kuris vertė visus šaukti,
Atminsim ir gerą nuotaiką kuri nelaukta aplankė visus ^^

Ačiū, kad suteikiat tokių dienų mano gyvenime ^^
Ačiū, kad jūs kartu su manimi ^_*

Bijau

Bijau aš nakties ir tamsių jos sparnų,
Bijau ir tos tylos kurią ji atsiveda su savimi.
Mielai amžinai likčiau šviesos glėbyje,
Bet to padaryti tiesiog nepajėgiu...

Gal esu per daug silpna,
O gal ir be vilties išlikti.
Gerai žinau, kad ilgai negyvuosiu,
Gerai žinau, kad nakties paukščiai išsidangins mane kartu su savimi.

Norėčiau pasislėpti, po šilumos skraiste,
Ir išbaidyti tą nejaukų šaltį kuris gaubia mane.
Norėčiau pabėgti nuo visko, kas taip labai atstumia,
Bet negaliu... Tiesiog ne tam sutverta matyt esu.

Laikina

Man buvo smagu su tavimi vaikštinėti apsnigtomis miesto gatvėmis,
Man buvo jauku sėdėti šalia tavęs.
Niekada nesiskundžiau šaltu vėju, niekada neburbėjau, kad man kažkas negerai,
Ir viskas dėl to, kad tu buvai šalia manęs...

Man sunku žiūrėti į krintančias snaiges, sunku bristi per pusnis,
Man sunku ištverti stingdantį šaltį ir žvarbų vėją be tavęs.
Niekada nebūčiau pagalvojus, kad pradėsiu skustis tokiais dalykais,
Niekada negalvojau, kad tu išnyksi iš mano pasaulio...

Dabar gerai žinau, mums nebuvo lemta būti kartu,
Dabar puikiai suprantu, kad galiu viskuo džiaugtis ir viena.
Vienatvė-man ne draugė, bet tikrai ir ne priešė,
Be tavęs man nelengva, bet tikrai ir ne sunku.

Gal dabar gali pasirodyti, jog negaliu tavęs pamiršti,
Bet tai tik blogos mintys.
Senai apie tave nepagalvoju ir tavo vardą jau pamiršau,
Tik naudojuosi prisiminimais apie tave, kad galėčiau kažką surimuot.

O dabar nusišypsok, kaip tai dabar darau ir aš,
Nusispjauk į šaltuką kuris bando prasibrauti prie tavęs.
Gyvenk ir džiaukis šiuo momentu,
Juk viskas taip laikina, juk laikini buvom ir mes ^^

Prabėgusios laimės dienos

Tie apkabinimai, tos šypsenos ir spindinčios akys...
Ak, ta vaikiška meilė...
Besiliejantis džiaugmas ir jausmai,
Meilė ir tikėjimas...

Kaip buvo mums smagu kartu džiaugtis kiekviena diena,
Puikiai leidom laiką žaisdami smėlio dėžėje ar prie vandens.
Su didžiausiu džiaugsmu lakstėm po šlapią žolę basi
Ir džiaugėmės lietumi su vaivorikšte.

Kiekviena kartą klykadavom iš džiaugsmo ir plodavom rankom,
Kai į dangų kildavo saliutai ir skambėdavo naujametinės dainos.
Kiekvieną karta kartu su tomis į dainomis ir ugnies gėlėmis
Į dangų pakildavom ir mes.

Po dar kelių, kiek mažiau linksmų dienų mes nustojom šokinėti,
Nustojom žaisti smėlyje ir taškytis balose.
Nustojome būti vaikiški, suaugom ir šypsenos pasitraukė iš mūsų veidų,
O su jom išsiskyrėm ir mudu...

Po daug daug metų vėl matydama tave nežinojau,
Ar tai tas pats žmogus su kuriuo kažkada šokau po krentančiais obels žiedais.
Tu buvai pasikeitęs, šypsojaisi, bet jau ne ta šypsena kurią kažkada mylėjau,
Jau ne ta šypsena kuri buvo skirta man...

Tikriausiai nereikėjo man laukti,
Reikėjo suimti save į rankas ir pasielgti kaip tu, viską pamiršti...

Šaltis ir amžinas skausmas

Šaltis sukaustęs laiko mane savo glėbyje,
Negaliu nei matyti, nei šaukti, nei judėti...
Bijau ir pagalvoti kas viso to kaltininkas,
Noriu tik vieno... Pabūt su tavimi paskutinį kartą.

Ak, nelemtas, ledini vėjau,
Leisk man pramerkti akis.
Leisk pažvelgti į mylimąjį,
Ir bent jau žvilgsniu pasakyti, kaip labai ji Myliu.

Žinau, nenori tu girdėti mano maldų, tau jos nerūpi,
Suprantu, mielai mane uždarytum šalčio tvirtojėve ir išeiti neleistum.
Bet bent akimirkai, leisk sušildyti tavo širdį, leisk ištarti sudie,
Leisk vieną minutę dar pagyventi...

Juk ne aš norėjau išeiti, ne,
Ne aš norėjau pabėgti nuo visų kuriuos myliu.
Tai buvo nelemtas, neturėjęs nutikti nutikimas,
Tai buvo nelaimė, dėl kurios kentės daug nekaltųjų dar ilgai,o gal ir amžinai...

Brangus vaikine, žaliom ar tai mėlynom akim

Vaikine, žaliom ar tai mėlynom akim,
Vėl tu džiuginai mane sapnuose.
Taip ir nesupratau ką tu ten darei, bet viena buvo aišku,
Privertei mane nusišypsoti ir pasakyti MYLIU.

Kaip norėčiau sužinoti tikrą tavo vardą,
Ne tokį kokiu tave šaukia draugai, bet vardą kurį tau suteikė širdis.
Norėčiau pagaliau išvysti, ar gali mane prajuokinti ir realybėje,
Ar gali priversti mane mylėti panaudodamas vien savo akis.

Dabar, kai už lango tamsu ir groja kažkokia labai jau kvaila daina, aš netikėtai pagalvoju,
O ką tu darai ? Ką galvoji ? Kur esi ? Ir, ar iš viso egzistuoji ?
Tu esi tas, kuris karaliauja mano sapnų karalystėje,
Bet ar tai gali nutikti ir realybėje ?

Vieną vienintelį kartą norėčiau atsidurti šalia tavęs,
Pajausti nuo tavęs skilnantį jaukumą, ir gal net tave pamilti.
Norėčiau galėti būti dalimi tavęs,
Kaip tu esi dalimi manęs.

Norėčiau, kad viskas būtų tikra.

Huh ? Me ?

Esu aš svajotoja, mergaitė žaliom akim.
Mėgstu kartais pajuokauti ir smagiai pasijuokti.
Rožinė spalva manęs netraukia, bet ir nuo jos nebėgų,
Svajonėm tikėti jau nemoku, o kažkada tai dariau dažnai.

Mėgstu paeiliuoti vieną, kitą, nieko nereiškiantį eilėraštuką.
Kartais galiu pabijoti atskleisti savo jausmus, nes esu įsitikinusi, kad neturiu žmogaus kuris juos suprastu.
Kartais neatrandu kelio iš fantazijų į realybę ir dėl to labai kenčių.
Į gyvenimą nežiūriu niekaip, esu šiuo atžvilgiu pesimistė.

Mano playliste kartais užgroja Bieberis, ir aš mielai su juo padainuoju.
Gal tai atrodo juokinga ir panašiai, bet man nesvarbu, aš mėgstu juoktis iš savęs.
Puikiai suprantu, kad mano ''meilė'' azijatams varo mano draugus iš proto,
Bet aš nekalta, kad nenoriu būti kaip kiti.

;D

Neužbaigta mintis

Galimybė, kad mes būsim kartu lygi nuliui,
Ar bent vienam, menkam procentui.
Gal tai ir pesimistiška, bet aš nenoriu sau meluoti,
Juk rašau tau, tavęs net nepažinodama, tik kurdama tavo idealą.

Gal kažkada iš viso šito pasijuoksiu,
Tik ne dabar, kai ašaros rieda skruostais.
Kodėl jos rieda, nežinau,
Matyt per daug jausmų savy laikau.

BieberRok (Čia ne apie JB ;D)

Jis toks gražus ir mielas

Jo šypsena veda mane iš proto

O akys tiesiog žudo

Manau pradedu išprotėti.

Jis tiesiog idealus,

O juokas nepakartojamas

Jis verčia mane jaustis taip,

Lyg viskas būtų idealu.

Kai jo žydros akys žvelgia į mane

Atrodo kad skestu.

Jis gal ir mergišius,

Bet man tas nerūpi.

Jis nuostabus, puikus, idealus

Kaip vaikinui, to gal per daug

Bet jam tas leista,

Nes jis yra JIS

Jam praeinant, man pritrunka oro

Kiekviena laisvą akimirką mastau apie jį

Tikriausiai tai kvaila ir kiek baugu,

Bet jis toks vienas