Krentančios snaigės ir šaltas šiaurys verčia mane sustoti akimirkai ir pagalvoti, pagalvoti kas galėjo būti ir ko nebus. Kiekvieną kartą sustojusi regiu tavas, juodas it švinas akis. Ak tos akys, kaip sunku darosi į jas žiūrėti, kai žinau, kad jos man nepriklausys niekada. Prisiverčiu nusišypsoti, nes jaučiu, kad tu stebi mane, nors ir iš tolo, bet tavo žvilgsnį galiu jausti labai arti savęs.
Sunkus atodūsis ir jau regiu tavo lūpas priešais save. Tos lūpos... Dievaži, jų neįmanoma pamiršti, net botagu jų neišvarysi iš mano prisiminimų... Kaip gera buvo kažkada jas turėti šalia savęs, kaip gera buvo jas bučiuoti ir jausti, kad jos yra dalis tavęs, o TU, dalis manęs...
Taip, žinau, mūsų meilė baigėsi, o iš to man liko tik noras rašyti, išsilieti ir pasvajoti, kad gal kada nors, nelemtas likimas nuspręs, kad mums vėl lemta būti kartu. O iki kol tai nutiks, aš svajosiu, rašysiu, tikėsiu ir tik tave vieną mylėsiu.
Mylėsiu, kaip nieko kito nepajėgčiau mylėti.
Be tavęs, man saulė nėra šilta, o vasara nedžiugina.
Be tavęs muzikos garsai nesuteikia jokių jausmų, be tavęs, man muzikos nėra.
Be tavęs neturiu gyvenimo, tik beviltišką egzistavimą, iš kurio jokios naudos...
Na va, ir vėl aš nusikalbu, rašau kažkokius banalius dalykus, kurie tavęs žinoma nepasieks, kad ir kas nutiks... Bet tai man padeda jaustis geriau, o juk tai nėra labai blogas dalykas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą