Man buvo smagu su tavimi vaikštinėti apsnigtomis miesto gatvėmis,
Man buvo jauku sėdėti šalia tavęs.
Niekada nesiskundžiau šaltu vėju, niekada neburbėjau, kad man kažkas negerai,
Ir viskas dėl to, kad tu buvai šalia manęs...
Man sunku žiūrėti į krintančias snaiges, sunku bristi per pusnis,
Man sunku ištverti stingdantį šaltį ir žvarbų vėją be tavęs.
Niekada nebūčiau pagalvojus, kad pradėsiu skustis tokiais dalykais,
Niekada negalvojau, kad tu išnyksi iš mano pasaulio...
Dabar gerai žinau, mums nebuvo lemta būti kartu,
Dabar puikiai suprantu, kad galiu viskuo džiaugtis ir viena.
Vienatvė-man ne draugė, bet tikrai ir ne priešė,
Be tavęs man nelengva, bet tikrai ir ne sunku.
Gal dabar gali pasirodyti, jog negaliu tavęs pamiršti,
Bet tai tik blogos mintys.
Senai apie tave nepagalvoju ir tavo vardą jau pamiršau,
Tik naudojuosi prisiminimais apie tave, kad galėčiau kažką surimuot.
O dabar nusišypsok, kaip tai dabar darau ir aš,
Nusispjauk į šaltuką kuris bando prasibrauti prie tavęs.
Gyvenk ir džiaukis šiuo momentu,
Juk viskas taip laikina, juk laikini buvom ir mes ^^
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą