Tie apkabinimai, tos šypsenos ir spindinčios akys...
Ak, ta vaikiška meilė...
Besiliejantis džiaugmas ir jausmai,
Meilė ir tikėjimas...
Kaip buvo mums smagu kartu džiaugtis kiekviena diena,
Puikiai leidom laiką žaisdami smėlio dėžėje ar prie vandens.
Su didžiausiu džiaugsmu lakstėm po šlapią žolę basi
Ir džiaugėmės lietumi su vaivorikšte.
Kiekviena kartą klykadavom iš džiaugsmo ir plodavom rankom,
Kai į dangų kildavo saliutai ir skambėdavo naujametinės dainos.
Kiekvieną karta kartu su tomis į dainomis ir ugnies gėlėmis
Į dangų pakildavom ir mes.
Po dar kelių, kiek mažiau linksmų dienų mes nustojom šokinėti,
Nustojom žaisti smėlyje ir taškytis balose.
Nustojome būti vaikiški, suaugom ir šypsenos pasitraukė iš mūsų veidų,
O su jom išsiskyrėm ir mudu...
Po daug daug metų vėl matydama tave nežinojau,
Ar tai tas pats žmogus su kuriuo kažkada šokau po krentančiais obels žiedais.
Tu buvai pasikeitęs, šypsojaisi, bet jau ne ta šypsena kurią kažkada mylėjau,
Jau ne ta šypsena kuri buvo skirta man...
Tikriausiai nereikėjo man laukti,
Reikėjo suimti save į rankas ir pasielgti kaip tu, viską pamiršti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą