Brisdama per vis mažesnes pusnis mergina apsidairė, aplink ją nieko nebuvo, kažkur tolumoje ji girdėjo žaidžiančius vaikus, bet link jų nėjo, ne, ji tolo tolyn, kažkur , kur buvo dar ramiau ir dar vienišesnė aplinka. Priėjusi senai apleistą ir visų pamirštą miškelį Anabelė pasijuto geriau. Ji slampinėjo po vakarėjantį ir sniegu pasidabinusį mišką, bandė prisiminti senai čia praleistą laiką su draugais kai ji dar buvo vaikas. Tie prisiminimai privertė ją iš širdies nusijuokti, taip, Anabelė pagaliau linksmai kvatojosi, nors niekas to ir nematė, bet ji pati suprato, kad dabar, nuo šio momento, viskas gali pasikeisti į gerą. Sustojusi minutėlei ji atsisėdo ant šlapio sniego ir užvertusi galvą į dangų stebėjo, kaip gražiai atrodo besileidžianti saulė, kuri nudažė sniegą rausva spalva. Anabelė iš karto pašoko ant kojų, tas vaizdas jos visai nepamalonino, o kaip tik dar labiau išgazdino, negana to, kažkas ėjo mišku. Persigandusi mergina apsidairė, ji gerai žinojo, kad šis miškas nebuvo niekam pakeliui į kokią nors vietą, ši vieta buvo nuošali, atoki ir niekas čia kojos nekeldavo, tad kodėl dabar kažkam prireikė užeiti, kai čia yra ji ?
Sunkiai alsuodama mergina laukė kas išlys priešais ją, tyliai ji meldėsi, kad tai nebūtų tas padaras iš jos košmarų. Ji jo veido nematė, bet vis tiek bijojo... Apkabinusi save rankomis Ana įsižiūrėjo į tolį ir tylėjo.
-Anabele ? Ką tu čia darai ? ,- ji išgirdo balsą sau už nugaros ir klykdama pašoko oran. Apsisukusi ji pamatė, kad priešais ją stovėjo visas sniegu aplipęs Maksas.
-Maksai ? Ką tu.. ,- Ana nieko daugiau nesakiusi susmuko ant kelių ir pradėjo juoktis.Vaikinas nesuprasdamas kas negerai priklaupė prie jos.
-Dievaži, jau maniau, kad tu koks nors žudyti ištroškęs padaras ,- mergina vis dar linksmai kvatojosi, o vaikino akys liudijo, kad jam visai nejuokinga. Ana palenkė galvą į šoną ir įsižiūrėjo į jo akis, kurios dabar jai priminė šaltą ir atstumiantį ledą.
-Šit kaip ? Naa... aš tai nesu toks padaras ,- pasakęs Maksas atsistojo ir pakėlė nuo žemės Anabelę.
-Tai ką čia viena darai jeigu jau taip visko bijai ?
-Slampinėju kaip senais laikais ir tiek, o tu ? Niekada anksčiau nesu tavęs sutikusi, juk prisiminčiau ,- kalbėjo ji kažkokias nesąmones ir vis neatitraukė akių nuo vaikino.
-Na aš atėjau ieškoti ramios vietelės, bet kaip matau ši užimta, tad gal jau šalinsiuosi ,- jis maloniai linktelėjo ir jau norėjo eiti, bet mergina įsikibo jam į ranką.
-Ne, palauk, Maksai ,- ištarė ji kiek virpančiu balsu, Anabelei buvo keista tiesiog taip įsikibti į vos pažįstamą vaikiną. –Pasilik čia, jei nori, jau vėlu, man reikia eiti namo ,- nusišypsojusi jį paleido ir kiek atsitraukė.
-Oh, tokiu atveju, gal tave palydėti ? ,- šito pasiteiravęs Maksas labai nustebino Anabelę, ji tikrai nesitikėjo tokio poelgio.
-Naa, būtų labai malonu, bet aš nenoriu, kad tu užsiimtum kažkuo, kas tau neturėtų rūpėti.
-Anabele, šiuo metu tave parlydėti namo yra svarbiausia, nenoriu, kad kas nors nusitemptų tave kur nors į skersgatvį ir man vėliau tektų tavęs ieškoti ,- nusijuokdamas jis pasakė ir gavo niuksą į šoną.
-Tik nereikia visko ironizuoti ir priminti man tai kas buvo ,- pavarčiusi akis Anabelė patraukė keliuku atgal namo, šaltas vėjas jau stingdė merginos kūną, nuo šalčio net paskaudo veidą, bet ji to neparodė, ėjo žiūrėdama į žemę ir nekreipė per daug dėmesio į šalimais kėblinantį Maksą.
Jis mano mokytojas... Vyresnis už mane... Negaliu galvoti apie jį ko nereikia ... mąstydama ji apsidairė ir pastebėjo, kad vaikinas į ją labai įdėmiai žiūri. Nenorėdama to parodyti ji ėjo toliau ir bandė apsimesti, kad jai visai nešalta ir ji negirdi ką jai kalba vaikinas.
-Anabele! ,- riktelėjęs jis sulaikė merginą už peties.
-Kas ?
-Aš tavęs klausiu, ar tau nešalta ? ,- susirūpinęs Maksas žvelgė į merginą, į jos akis ir sugavęs jokio atsakymo į savo klausimą tiesiog ją apkabino.
-Maksai.. ,- Anabelės skruostai nusidažė šviesiai rausva spalva, mergina pajuto, kaip šiltas šiurpas perbėgo per jos kūną, būvimas šalia jo kėlė jaustis tiesiog nuostabiai. Sunkiai atsidususi Anabelė atsitraukė nuo jo ir papurtė galvą.
-Ne, man nešalta... Ačiū ,- greitai išbėrusi žodžius Ana pagreitino žingsnį. Iki jos namų, dar buvo geras pusvalandis kelio, iš dangaus pradėjo kristi sniegas, jis leidosi labai greitai, snaigės buvo purios ir didelės. Neužilgo Anabelės plaukai jau buvo balti lyg tas krentantis sniegas. Netikėtai sustojusi vidury kelio mergina apsidairė. Visur buvo tamsu, namų aplinkui nebuvo, keliu ėjo tik ji ir Maksas. Pajutusi šaltuka Ana pasisuko į vaikiną kuris taip pat stovėjo sustingęs it statula.
-Kažkas negerai ? ,- kiek sutrikusi pasiteiravo ji. Vaikinas nejudėjo, akys atrodė tiesiog sustingusios. Ant Makso lėtai leidosi snaigės, bet jis nereagavo.
-Maksai! ,- šūktelėjusi mergina patraukė vaikiną už rankos ir pagaliau sulaukė kokios nors reakcijos.
-Atsiprašau... Anabele, tau dabar geriau būtų bėgti į namus ,- ištarė jis labai šaltai ir pagaliau jo akys sujudėjo. Šaltas ledas smigo tiesiai merginai į veidą.
-Aha ,- nenorėjo ji aiškintis kodėl jei reikia bėgti ar dar ką daryti, bet puikiai jautė, kad tai bus geriausiai ir, kad tai reikia daryti. Dar kartą įdėmiai pažiūrėjusi į vaikiną ji galiausiai pasileido bėgti namo. Vėjas pasidarė dar stipresnis, nei bet kada, galiausiai kilo stipri pūga ir Anabelė tik per plauką spėjo įlėkti į namus. Vos užvėrus duris lauke prasidėjo baisiausias triukšmas, buvo girdėti kaip lūžta medžių šakos ir su trenksmu krenta ant kelio. Persigandusi mergina pradėjo lakstyti po namą ir uždarinėti visus langus, bei užtraukti užuolaidas. Nežiūrėjo ji kas darosi lauke, nes jau nuo mažų dienų bijojo tokio oro, bet vos spėjusi užlipti į savo kambarį ir įšokti į lovą ji sustingo. Tik tada jai prieš akis iškilo šaltas ir apsnigtas Makso veidas. Juk jinai paliko jį lauke, lauke kuriama dabar audra, ir tik dėl jo Ana spėjo parlėkti namo kaip tik laiku.
-Dieve mano ... ,- tyliai sušnabždėjusi ji užsidengė akis, jai buvo neramu dėl to gero vaikino, kuris jai tiek padėjo, bet dar jai buvo ir baisu, nes tos akys kurias ji pamatė prieš pabėgant jai priminė baisiausius košmarus. Užsidengusi galvą pagalve Ana stengėsi užmigti ir galiausiai, po ilgo kankinimosi jos akys užsimerkė ir Anabelė pasidavė sapnų pasauliui.
3.
Šaltos rankos lėtai slinko merginos kaklu, vėliau pečiais ir rankomis. Ji tylėjo ir bandė susigaudyti kas darosi. Švelnios, bet tokios pat šaltos kaip ir rankos lūpos prisiglaudė prie merginos kaklo, ji juto, kaip keistai švelnus liežuvis nuslydo per jos kaklą. Mergina suvirpėjo, jos akys užsimerkė, ji bijojo, merginos burna prasivėrė ir ji jau norėjo klykti, bet staiga tas noras pasitraukė, merginos rankos tvirčiau įsikibo į vaikiną, kuris galiausiai atsitraukė.
Anabelės akys plačiai prasimerkė, ji stebėjo lubas ir nežinojo ką daryti. Bijojo ji pajudėti, bet galiausiai prisivertė prisiliesti prie kaklo, bet jis nebuvo pasikeitęs. Sunkiai atsidususi Ana tik po kelių minučių pastebėjo, kad jau vėluoja į mokyklą, tad kiek galima greičiau persirengė ir susidėjusi knygas išbėgo laukan.
Vaizdas už namo durų buvo klaikus, visi medžiai išvirtę, nulūžusiomis šakomis arba pasvirę, sniego pusnys siekė aukščiau kelių, gerai buvo bent tai, kad pagrindinis kelias jau buvo nuvalytas, tas mergina pasileido juo bėgom į mokyklą. Kai Anabelė pasiekė pagrindines mokyklos duris jau buvo nuskambėjęs skambutis, tad mergina lėkė tiesiog akis išdegus ir nežinojo net kokia pamoka dabar vyko jos klasei, bet tik įbėgusi į ją ir atsisėdusi į savo vietą susiprotėjo, kad mokytojo nėra, nors dabar turėtų būti Japonų kalbos pamoka.
-Maksas... ,- taip ir nusirito jos širdis į kulnus. Jos gelbėtojo mokytojo nebuvo, Anabelę pradėjo kaustyti baisus nerimas, ji meldėsi, kad jis tik vėluotų ir kad tai nebūtų dėl to, kad jis ją lydėjo namo ir liko pūgoje. Padėjusi galvą ant stalo Anabelė tyliai meldėsi, kad greičiau prasivertų klasės durys ir pasirodytų jis...
-Maksai! ,- mergina šūktelėjusi pašoko iš savo vietos kai tik prasivėrė klasės durys. Vidun įėjęs asmuo nebuvo Maksas, bet merginos šūksnis atkreipė visų dėmesį, susigėdusi, bet ne mažiau nusiraminusi ji atsisėdo atgal ir visa drebėjo. Galiausiai Anabelę apėmė silpnumas, atėjęs vyriškis buvo pavaduojantis mokytojas, vadinasi Maksas nepasirodė, tai buvo smūgis žemiau juostos ir Anabelė nespėjo sureaguoti, kai jos akys užsivertė ir ji su trenksmu nukrito ant žemės.
Šaltas prakaitas išpylė visą Anabelės kūną, mergina tiesiog purtėsi iš šiurpo kuris lakstė jos kūnų, aplink ją buvo tamsu ir baugu. Merginos akys nenorėjo prasiverti, net tada kai kažkas kvietė ją vardu. Galiausiai aplink įsivyravo tylą, nejauki ir bauginanti. Anabelė norėjo klykti tiek iš skausmo kuris užėmė jos krutinę, tiek dėl kitų dalykų, bet staiga pajuto šiltas rankas apglėbusias sustirusį jos kūną. Anabelės vokai sujudėjo, bet vis dar neprasimerkė.
-Anabele... kvaila mergiote, ką tu sau galvoji tokios būklės čia būti ? ,- kalbėjo pašiepiamas, bet malonus balsas jai į ausį. Šiltos rankos švelniai braukė per merginos plaukus, tada stipriai suėmė jos pirštus.
-Gal sakau jau prasimerksi, ar man reikės tave iki to priversti ? ,- išgirdo ji skardų juoką, ir prisivertė pramerkti akis, prisivertė nusišypsoti kai galiausiai išvydo priešais save Maksą.
-Hey.. ,- išsišiepė Anabelė kai pamatė, kad ir Maksas šypsosi
-Hey. Tai ką tu sugalvojai ateiti į mokyklą, kai esi ligota ?
-Aš neligota ,- kiek pasimetusi ji nusijuokė ,-Man viskas gerai tik... tik aš labai sunerimau dėl tavęs ,-šiaip ne taip sugebėjo ji prisipažinti, nesvarbu ką jis pagalvos.
-Dėl manęs ? Kaviliuke, tau nereikia dėl manęs nerimauti ,- jis plačiai išsišiepė ir pašiaušė Anabelės plaukus.
-Bet tu po vakar vakaro nepasirodei, aš išsigandau, kad galbūt tau kas nutiko ,- greitai pasakiusi Ana pašoko iš savo vietos kurioje gulėjo ir deja, nepagalvojo kokios bus to pasekmės, nes vos spėjusi padėti kojas ant žemės ji susvyravo ir užgriuvo ant Makso. Gal jai tikrai kažkas negerai...
-Ak taip... buvo sunkus rytas, nespėjau susisukti, tad paprašiau, kad pirmą pamoką mane pavaduotu ,- pasakęs atsargiai pasodino Anabelę atgal į jos vietą ir uždėjo rankas ant jos kelių.
-Ak, man dabar taip gėda ,- susijuokusi ji nuleido akis, bet pajutusi Makso rankas ant savo kelių prisivertė į jį pažvelgti ,- Bet.. kodėl tu čia... turiu omenyje su manimi ? ,- prisimerkusi ji stebėjo jo veidą. Žinoma sau galvoje aiškino, kad nereikia galvoti kas nedera.
-Vos spėjau ateiti į mokyklą ir iš karto pamačiau, kaip tave vienas iš mokytojų čia atnešė, tad žinoma atėjau išsiaiškinti kas tau nutiko ,- pasakęs jis maloniai nusišypsojo , tuomet atsistojo ir ištiesė ranką ,- Na, jeigu jautiesi geriau tai gal tave parvežti namo ?
-Ne ... ,- Anabelė greitai papurtė galvą ,- Man viskas gerai, tad aš norėčiau likti mokykloje ,- rimtai tai pasakiusi ji paėmė jo ranką ir atsistojo.
-Na gerai, tuomet keliaujam į klasę, palydėsiu ir nepriimsiu jokių atsisakinėjimų ,- greitai išpylė žodžius Maksas, nes puikiai matė, kad Ana mielai atsisakytų. Laikydamas ją už paties jis išėjo iš pagalbos centro ir nusivedė Anabelę su savimi į klasę. Ana visą kelia iki klasės labai drebėjo, bet Makso ranka buvo labai šilta ir tvirta, tad tai vertė merginą jaustis tvirčiau ir saugiau. Pravėrus klasės duris Maksas dar trumpam sulaikė merginą ir rimtai pažvelgė į jos akis.
-Anabele, jeigu tik pasijusi blogiau nesėdėk čia, susirask mane ir aš būtinai tave parlydėsiu namo, ar gerai ?
-Taip ,- linktelėjusi ji nusišypsojo kiek įmanoma nuoširdžiau ir įėjusi į klasę nuėjo atsisėsti į savo vietą. Kai pažvelgė į durų pusę Makso ten jau nebuvo, o ir mokytojas jau buvo savo vietoje, tad merginai neliko nieko kito kaip tik susikaupti ir klausytis pamokos.
-Ei, Ane ,- tyliai sušnabždėjo netoliese sėdinti jos draugė, kai mokytojas kažką skaitė, tad Anabelė pasisuko į kitą merginą ,- Kas tarp tavęs ir mokytojo Tsuyoshio ? ,- vos to paklausus mergina išsišiepė, o Anabelė visa užraudo. Kaip kas nors galėjo pagalvoti, kad tarp jos ir Makso kas nors yra.
-Ką tu čia nusikalbi ,- tyliai sumurmėjo ji ,- Jis mokytojas, o aš mokinė... nieko tarp mūsų nėra ,- pavarčiusi akis Ana nusisuko visai nenorėdama daugiau apie tai kalbėti, bet kai į ją jau nekreipė dėmesio ji tik išsišiepė. O gal tikrai tarp jos ir Makso kažkas yra...
-Ne.. ,- tyliai sumurmėjusi ji nusijuokė iš savęs ir žvelgė į lentą. Kai tik nuskambėjo skambutis Anabelė išėjo iš klasės, bet ji jautėsi labai blogai, tad pirmiausia ką mergina padarė, tai susirado Maksą vaikštinėjantį prisnigtame mokyklos kieme.
-Maksai! ,- riktelėjo ji išėjusi laukan ir iš karto susiraukė. Ten buvo klaikiai šalta, o Maksas vaikštinėjo tik su marškiniais. Prilėkusi arčiau jo, Anabelė stipriai jį apkabino.
-Ei.. kas negerai ? ,- vaikinas pasimetė dėl tokio jos elgesio, bet nuo savęs neatplėšė.
-Man šalta... bet ne tai svarbu, aš noriu padėkoti. ,- Pasakiusi ji pakėlė akis ir žvelgė į jo veidą. ,-Ačiū, Maksai, kad esi dabar su manimi, puikiai žinau, kad tu neprivalai šitaip elgtis ir manęs daboti, bet ačiū tau. ,- kalbėdama ji dar tvirčiau į jį įsikibo. Merginos kūnų bėgo šaltas šiurpas, tad būti prisiglaudus prie Makso tikrai buvo gera. Galiausiai ji lėtai nuo jo atsitraukė, o jis švelniai, pirštų galais perbraukė per jos skruostą. Tas judesys privertė merginą susimąstyti apie savo sapnus ir juose tūnantį padarą kuris visada švelniai prisiliesdavo prie jos kūno. Kiek nesusigaudydama ji žvelgė į Maksą. Nejaugi tai jis karaliauja jos sapnuose ? Tik papurčiusi galvą ji pastebėjo, kad Maksas žvelgia į ją susirūpinusių žvilgsniu.
-Eii, nesirūpink ,- ji pradėjo juoktis ir atsitraukė ,- Viskas gerai, aš tik užsigalvojau ,- šypsodamasi ji žiūrėjo į vaikiną kuris galiausiai pradėjo šypsotis plačia šypsena ir tvirtai ją apkabino, taip nustebindamas Anabelę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą