Šaltis sukaustęs laiko mane savo glėbyje,
Negaliu nei matyti, nei šaukti, nei judėti...
Bijau ir pagalvoti kas viso to kaltininkas,
Noriu tik vieno... Pabūt su tavimi paskutinį kartą.
Ak, nelemtas, ledini vėjau,
Leisk man pramerkti akis.
Leisk pažvelgti į mylimąjį,
Ir bent jau žvilgsniu pasakyti, kaip labai ji Myliu.
Žinau, nenori tu girdėti mano maldų, tau jos nerūpi,
Suprantu, mielai mane uždarytum šalčio tvirtojėve ir išeiti neleistum.
Bet bent akimirkai, leisk sušildyti tavo širdį, leisk ištarti sudie,
Leisk vieną minutę dar pagyventi...
Juk ne aš norėjau išeiti, ne,
Ne aš norėjau pabėgti nuo visų kuriuos myliu.
Tai buvo nelemtas, neturėjęs nutikti nutikimas,
Tai buvo nelaimė, dėl kurios kentės daug nekaltųjų dar ilgai,o gal ir amžinai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą