Priešais ją stovintis vaikinas nieko nesąkė ir nedarė, o tai labai trikdė Aną.
-Gal bent pasakysi, kuo tu vardu ? – šiaip ne taip išlemeno jinai ir nusprendė susiimti.
-Aš ? Vadink mane Maksu. – Pasakė vaikinas gan aukštu balsu ir atsidusęs apsidairė.
- O dabar apsiramink, nenoriu, kad kas nors pagalvotu, jog aš tave priverčiau šitaip jaustis – išspaudė jis pro sukąstus dantis ir vėl pažiūrėjo į merginą. Na, o Anabelės akys tiesiog buvo paskendusios ašarose ir ji nieko nepajėgė padaryti, kad jas sustabdytų.
-Tu man padėsi surasti Elizą ? – galiausiai sugebėjo ištarti ji ir atsistojo, kad galėtu būti lygi su vaikino veidu.
-Juk ji buvo kažkur netoli šitos vietos kai dingo... Prašau, padėk – maldavo ji, nors iš vaikino akių galėjo pasakyti, kad jis tikrai nesirengia pajudinti nei pirštelio dėl jos narų.
-Aš neturiu tam laiko, turiu dirbti savo darbo. O tuo labiau, nejaugi tu manai, kad jeigu kažkas ją nusitempė tai ji bus dar gyva ? – šaltu tonu paklausęs Maksas kreivai šyptelėjo ir stebėjo Anabelę savo primerktomis akimis.
-Nekalbėk taip! – suklykė ši ir spyrė jam į koją.
-Auch, ar išprotėjai?! – pats Maksas šūktelėjo ir pradėjo šokinėti ant vienos kojos.
-Niekada taip nekalbėk! Po velnių! Koks tu beširdis.. Aš žinau, kad ji dar gyva ir po velnių, jeigu tu man nepadėsi, prižadu atitempsiu čia visą policijos štabą, kad iš-šniukštinėtų ar netyčia jūs iškrypėliai jos nenusitempėt – Piktu ir grasinančiu balsu jam spjaute išspjovusi Anabelė apsisuko ant kulno ir nužvelgė kiek jau dėmesio į save atkreipė.
-Nekelk scenų, tu paika mergiote... Jokie mes ne iškrypėliai, įprastinis baras
-Įprastiniuose baruose šitaip nesielgiama! – klyktelėjusi ji parodė į vaikštinėjantį pusnuogį vaikiną ir užsimerkė, nes turėjo pripažinti, kad jis atrodė per daug traukiantis.
-Na žinai... – ji išgirdo sumurmantį Maksą ir tuomet pajuto jo ranka ant savo peties.
-Einam, galėsi tartis su mano viršininkų – pasakęs pro sukąstus dantis vaikinas nusitempė Anabelę per visą salę. Kai kurios moteriškės žiūrėjo išsižiojusios, kitos kiek pavydžiai. Ana nesusiprato kodėl, juk šitas netikęs asilas ją tik tempia laiptais aukštyn, kur ją tikriausiai prikuls, arba išmes lauk... Blogiausiu atveju aš atsidursiu kartu su Eliza vienoje padėtyje, nuskambėjo mintys merginos galvoje ir ji nespėjo sureaguoti kaip atsidūrė kažkokiam blankiai apšviestam kambaryje. Vieną ką ji suprato, tai čia buvo klaikiai šalta, tad Anabelė apsikabinusi save rankomis bandė ką nors pamatyti.
-Kas nutiko, Maksai, ko čia vediesi mažas mergaites ? – per visą kambarį nuskambėjo ledinis balsas nuo kurio Anai pašiurpo odą.
-Ši mergiotė ieško savo dingusios draugės, ir dabar net sakė iškviesianti policiją į šį pastatą, jeigu aš nepadėsiu surasti tos pasimetusios mažvaikės.
-Ji ne mažvaikė! – klyktelėjusi Anabelė vėl spyrė Maksui į koją. –Gal galėtum būti mandagesnis, po galais... – prunkštelėjo jinai ir tik tada išgirdo tylų krizenimą.
-Žiūrėk, dar tave sumuš – juokėsi tas pats šaltas balsas ir mergina pagaliau pastebėjo į langą nusisukusį, sėdintį pavidalą. To žmogaus ranka staiga pakilo prie jungiklio ir visas kambarys jau buvo apšviestas aiškios šviesos. Dabar Anabelė jau galėjo jaustis geriau ir saugiau.
-Kas ką greičiau sumuš – pro sukąstus dantis sumurmėjęs Maksas tvirčiau suspaudė merginos petį ir tuomet pasodino ją į šalimais buvusį krėslą. Susiraukusi ana sėdėjo ir spoksojo priešais save, o mintyse tiesiog klykė ant to netikėlio visokiausiais žodžiais.
-Tai sakai, dingo tavo draugė ? – paklausė atsisukdamas vyriškis. Jo plaukai jau buvo žilstelėje ir jis pats nebuvo jau jaunas vyrukas. Ana pastebėjo, kad ant jo kaklo yra baisus randas, tad kad nepasirodytų nemandagi, ji mikliai nuleido akis.
-Taip. Kažkur netoli šitos vietos – tyliai tardama ji linksėjo. Ką daugiau ji galėjo padaryti ?
-Šit kaip... – tyliai ištaręs susimąstė vyeiškis, tada jo akys sustojo tiesiai priešais Makso veidą.
-Gerai... Galėsi šiandien nedirbti ir padėti šitai paneliai ieškoti draugės. – Galiausiai pareiškė nuosprendį. Anabelė net pašoko į orą iš džiaugsmo
-Ačiūū! – tiesiog klykė ji, dabar jau tikėjo savo jėgomis, nes vienai tikrai ne lengva
-Ką ? Ne ne... Kodėl aš ? – nesusipratęs pradėjo piktintis vaikinas ir kreivai pažiūrėjo į Anabelę žvilgsniu, kuris sakė, kad jinai už tai atsiims. Žinoma Ana tik pašaipiai nusišypsojo, jis pats kaltas, kad įsitraukė į šitą sumautą reikalą.
-Mažiau kalbų, daugiau darbų. Judink savo užpakalį ir tikiuosi, kad atrasit tą merginą. – Labai rimtai ištaręs vyriškis, kažkaip keistai pažvelgė į Maksą, kad Anabelė pajuto, kaip ant jos sprando pasistoja visi plaukeliai.
-Pf.. – pasipiktinęs Maksas nėrė pro duris ir kartu su savimi išsitempė Anabelę. Jis tylėjo visą kelią, kol pasiekė duris vedančias laukan, atgal į tamsius skersgatvius ir gatveles.
-Tai kur pirmiausia ieškosim ? – Tikėdamasi bent kiek numalšinti tylą paklausė Ana, bet sulaukė tik šalto žvilgsnio. Gerai, tylėsiu,pagalvojo ji ir sekė paskui vaikiną. Šiuo metu, jinai jį laikė didžiausiu pasipūtelių, bet stengėsi per daug nepykti, nes jis dėl jos ir Elizos vargsta, nors yra niekuo dėtas.
2
Gerai nematydama ir drebėdama iš šalčio bei siaubo Eliza stengėsi išlikti rami ir galvoti, kad viskas baigsis geruoju, nors buvo aiškus, kad čia jos niekas neras, ir kad tas, kuris ją čia laiko galiausiai nutrauks josios gyvastį.
-Prašau... paleiskit mane ,- šiaip ne taip ištarė ji išgirdusi, kad kambaryje ji nebe viena. Buvo sunku suprasti, kada čia kažkas atėjo, nes visur skendėjo tikra tyla,o ir tas žmogus judėjo labai įtartinai tyliai.
-O ką tu veiksi kai tave paleisiu ? Vėl vaikščiosi pakampėmis ir ieškosi kaip greičiau pasitraukti iš šio pasaulio ?
Nuskambėjęs klausimas privertė Elizą suklusti. Taip, ji norėjo mirti, bet dabar, kai mirtis atrodo ranka pasiekiama, noro nėra jau tiek daug.
-Ne... Pradėsiu gyventi naujai...Nenoriu mirti,- lemeno tylius žodžius ir tikėjosi, kad ją girdi.
-Ech ,- pasigirdo nusiviliantis asmens balsas.- O aš taip tikėjausi, kad suteiksi man malonumą tave atskirti nuo šio pasaulio... Ką gi, gal teks tave palikti gyvą...O gal ir ne.,- Tas beširdis žmogus pradėjo juoktis, o Elizai to buvo tiesiog per daug. Ji sukaupusi visas jėgas pradėjo klykti, tuo pat metu verkė, kaip dar niekada nebuvo verkusi. Ji šaukėsi savo draugės ir vienos vienintelės mamos, kurios seniau niekada nesinorėdavo šalia turėt.
Štai kur priveda mirties kvapas alsuojantis tiesiai tau į veidą. Pagalvojusi Eliza liovėsi klykusi ir susiprotėjo, kad laiku tai padarė, nes greičiau nei per akimirką ji jau nejuto nieko po savo kojomis, tik stiprius pirštus kurie laikė ją iškėlę į orą...
-Dievaži, ar dar toli eisim ? ,- pasipiktinusi burbėjo Anabelė. Ji kartu su Maksu jau žingsniavo vienas Dievas žino kelintą kilometrą, kojas jau baisiausiai gėlė, o ir merginos uniforma nebuvo tinkama tokiai kelionei pėsčiomis.
-Na palauk truputi, po galais, aš noriu atgauti kvapą, o vėjas baigia mane paversti į sustirusį pagalį ,- vis kalbėjo ji mėgindama atkreipti vaikino dėmesį į save, bet Maksas nei atsisuko patikrinti ar ji tikrai taip jaučiasi, nei sulėtino savo ėjimo greiti, kad Ana galėtų atgauti kvapą ir pailsėti. Vaikinas nepailsdamas žingsniavo pirmyn, į tolį, ir tikriausiai nežinojo, net kur eina, svarbu, kad kankina Anabelę. Bent jau taip galvojo mergina, kuri sunkiai kulniavo jam iš paskos ir jau baigė sugadinti savo naujuosius batelius.
-Aš nebegaliu,- Anabelė išleido paskutinį atodūsį ir tiesiog susmuko kelkraštyje. Dangus jau buvo tamsus, o ir mėnulis per daug nedžiugino savo skleidžiama šviesa. Ana visa drebėjo iš šalčio ir nuovargio, jai net buvo sunku pakelti akis nuo žemės, šiuo metu, kietas, akmenimis apipiltas keliukas jai atrodė kaip pati patogiausia ir tinkamiausia vieta miegui. Labai mėgino ji nepasiduoti svajingam ir taip įtraukiančiam nakties miegui, bet tai buvo neįmanoma, Anabelės vokai tiesiog prilipo ir ji jau negalėjo atmerkti savų akių. Nesugebėjo ji nieko padaryti iki tol, kol pajuto, kad po ja jau nėra šalto ir nepatogaus grindinio, kol pajuto kaip į jos veidą dvelkia kažkieno kvepalai ir, kad josios veidą kutena plaukai. Šiaip ne taip prisimerkusi ji susivokė esanti ant Makso nugaros.Jai buvo sunku patikėti, kad pasipūtėlis stuobrys nepatingėjo pasilenkti ir užsidėti jos sau ant nugaros, kad tiek toli nuėjęs ir ją ignoravęs, pagaliau susiprotėjo atkreipti dėmesį kaip labai jai sunku ištverti visą šitą kančią.
-Ką tu darai ?- sumurmėjusi Anabelė nusprendė laikytis savo principų ir pabandė nusiropšti nuo Makso nugaros, bet pajuto tik tvirtesnį jo rankų spaudimą.
-Maksai, kodėl tu nieko nesakai ?- na štai, jau pradėjo skustis lyg mažas vaikas, dėl visko, nors ir nereikia.
-Nes man taip patogiau ,- tarstelėjo vaikinas ir pagreitino savo žingsnius.
-Kur tu eini ? Kur mes einam! – surikus Ana pradėjo purtytis, nors ir baisiai norėjo miegoti
-Pas tavo drauge, kur daugiau.
-Tu žinai kur ji ?- išsigandusi Anabelė tiesiog išsižiojo
-Ne.
-Ką?- tik to jai ir tereikėjo, susikaupusi ji taip pradėjo muistytis, kad Maksas nebe išlaikė pusiausvyros ir tiesiu taikymu prisiplojo prie tunelio, kuriuo jie ėjo sienos. Mikliai nukėlęs Anabelę sau nuo nugaros jis prispaudė ją prie šaltos, tikrai nepatogios sienos ir susiraukęs stebėjo jos veidą.
-Ką čia išdarinėji ? Nori kad galvą prasiskelčiau tu kvaila mergiote?!- suriko jis, o Ana nesugebėjo nieko pasakyti, jos akys tiesiog išsipūtusios kaip niekada stebėjo Makso veidą.
Kodėl jis toks gražus?, suaimanavo ji savo mintyse ir vis nepajėgė atsispirti kvailai traukai. Vaikinas dabar jos akyse nebe atrodė kaip stuobrys, oi ne, jis buvo nuostabaus grožio, tiesiog idealaus. Jo kaštoniniai plaukai, kurie iš pradžių atrodė kaip nevalyvo vaikėzo šeriai, dabar pasirodė esantys tikrai dailūs, turėjo jie rausvą atspalvį, o ir buvo gan gražiai iškarpyti. Štai ką ji juto, kai buvo ant Makso nugaros, tas kvapas, kuris dvelkė į jos veidą, buvo ne kvepalai, o švelnių it šilkas plaukų kvapas, toks traukiantis artyn savęs,lyg vanilė, o gal cinamonas, o gal kažkas panašaus, bet per daug skirtingo, kad pavyktų apibūdinti. Sunkiai atsidususi ji savo akimis nužvelgė jo pieno baltumo, lygu ir tokį patrauklų veidą, kad net kojas sutraukė mėšlungis. Ne, ji neparkris čia, tiesiai palei šito gražuoliuko kojomis, oi ne.
Akk, kokios akys... Tiesiog klykė jos galvoje, na gerai, Anabelė pripažino, kad jos mintys, nemeluoja, jo didžiulės, šokoladinės akys, tuose mažuose plyšeliuose atrodė tiesiog nepriekaištingai. Galiausiai Ana pasidavė tai kvailai traukai ir smukte susmuko ant žemės.
Jis... Idealus, kartojo josios protas, kol Makso rankos pakėlė ją nuo žemės ir nuvalė mokyklinį sijoną.
-Ei, ar girdi mane, aš tavęs klausiau ką čia sugalvojai ? – vėl pasiteiravo vaikinas, bet šį kartą daug šilčiau, gal pagaliau jis susidomėjo ir Anabele?.
-Atleisk, man tiesiog per daug sunku kęsti visą šitą reikalą, jau tikrai praradau viltį, kad surasiu Elizą... Prarandu tikėjimą savo jėgomis ,- palūžusi mergina nieko nebe laukė tik įsikniaubė į Makso marškinius ir pradėjo verkti kaip niekada gyvenime. Ji neatsiminė, kada taip yra verkusi, ji negalvojo, kad jai tas netinka ir kaip gėdingai šiuo metu atrodo, oi ne, Anabelei dabar tereikėjo tvirto apkabinimo, tokio kokio nesitikėjo, bet sulaukė iš Makso ir padrąsinamų žodžių, kad...
-Viskas bus gerai, pamatysi. Prižadu, rasim mes Elizą,- užtikrintai pasakęs Maksas švelniai paglostė Anos nugarą ir mergina pasijuto daug geriau, gal vis dėlto, tikrai viskas bus gerai ?
-Žinai, o gal aš tave paleisiu, iš tavęs neturiu jokios naudos, tu per daug nori iš čia dingti, - kalbėjo rimtas vyriškas balsas ir Eliza galvojo ar jis tik juokauja, ar tikrai rengiasi ją paleisti. Nedrįso ji jo paklausti, nes per daug bijojo, bet žinoma pakeldama akis nuo grindų ji parodė susidomėjusi jo žodžiais.
-Na štai, patraukiau tavo dėmesį, tiesa ? Jei taip, tai gal bent linktelėk ?
Gerai, linktelėti galima, juk dėl to nemirsiu, tiesa ? pagalvojusi Eliza linktelėjo ir sulaukė stipraus peties suspaudimo.
-Gerai, susitarkim taip, jei tave paleisiu tu pamirši viską, net mano egzistavimą ir turėsi įtikinti savo draugę, kad nieko nebuvo, bet jeigu to nepadarysi... Na, sakykim, kitą kartą taip ilgai nesikankinsi. Ar aišku ?
Dar vienas linkt ir pirštai nuo peties pasitraukė, pasigirdo greitas bėgimas laiptais ir Eliza sunerimo. Vos sugebėjo ji atsidūsėti, kai pasigirdo jaunos merginos klyksmas.
O Dieve, nejaugi tas žmogus susirado mano pakaitalą ? daugiau apie nieką negalvodama ji sutelkusi visas jėgas pajėgė atsistoti ir nusvyravusi į kampa pasislėpė už tenai stovinčio stalo, kai tik pasitaikys proga, jinai iš čia pabėgs...
Tupėdama lyg pelė po šluota mergina klausėsi lyg ir grumtynių garsų ir tuomet garsiai atsidarė durys, pasigirdo bėgimas laiptais žemyn ir pridusęs kvėpavimas. Dieve, kaip dabar ji norėtų pamatyti kas čia atbėgo, nes Eliza buvo garantuota, kad tai ne tas pats pagrobėjes.
-Eliza, ar tu čia ?- sušnabždėjo tylus ir trūkinėjantis merginos balsas. Elizai tiesiog nusirito širdis į kulnus.
-Anabele ? ,- ji lėtai išlindo iš už stalo ir vos spėjusi išvysti savo draugės siluetą neteko sąmonės.
Viskas ką Anabelė suprato buvo tai, kad vos Maksui sulaukus kažkokio skambučio vaikinas nedelsdamas čiupo ją už rankos ir pasileido bėgti taip, kad atrodė, jog Ana tuojau liks be kojų.Jiedu labai greitai atbėgo prie tamsaus pastato kuris priminė sandėlį.
Nors Maksas ir prašė jos palaukti lauke ir pats įlėkė vidun, Anabelė negalėjo tiesiog stovėti ir lūkuriuoti. Ji puikiai suprato, kad vaikinas atrado jos draugę ir, kad dabar stengiasi ją sugrąžinti ir apsaugoti. Bet Ana ne tokia, kad tiesiog galėtų stovėti ir nieko nedaryti, ne, ji iškelta galva neria į bet kokius pavojus dėl savo geriausios draugės, tad neišimtis ir šis metas. Ji atidarė metalines duris ir pasileido bėgti siauru ilgu koridoriumi.
Tolumoje buvo gerai matyti šviesa ir puikiai girdėjosi kažkokie, lyg ir muštynių garsai. Pasistengusi dar greičiau bėgti ji greitai atsidūrė apšviestam kambary ir negalėjo neklykti. Žinoma, jos siaubo klyksmas nuaidėjo labai garsiai, tad sulaukė visų kambaryje buvusių dėmesio.
-Po velnių, Anbele, liepiau laukti lauke ,- ištarė įniršęs vaikinas su krauju aptaškytu veidu.
O Dieve, Maksas ? Anos akys persigandusios žiūrėjo į jį, o vėliau pasisuko į klaikiai, bet tuo pačiu ir patraukliai atrodantį vyruką, kuris į Maksą bėgo su peiliu rankoje.
-Atsargiai! , surikusi ji parodė Maksui apsisukti ir jis pasinėrė į kovą su kitu vyriškiu.
Sunkiai kvėpuodama Ana apsidairė ir pamačiusi lyg ir rūsio duris pasileido prie jų. Jos laimei durys buvo neužrakintos, tad mergina pradėjo bėgti laiptais žemyn ir keikėsi, kad nepagalvojo surasti šviesos jungiklio prieš čia nusileisdama...
Na gerai, štai ji stovi vos prakviepuodama tamsiame rūsyje ir nieko nemato, kas iš to?
Reikia nepasimesti, šaukis El..,- sakė merginai jos protas, tad ji taip ir padarė.
-Eliza, ar tu čia ? – ji šiaip ne taip ištarė ir vos nepersigando, kai priešais ją iškilo lyg ir žmogaus siluetas.
-Anabele? ,- tai buvo Eliza, kad ir nematydama jos Ana puikiai suprato, kad tai jos draugė. Bet nespėjo ji nieko pasakyti, kai Eliza tiesiog priešais jos akis parkrito ant žemės ir nebejudėjo.
-Dieve mano! ,- Anabelė tiesiog ant kelių puolė prie draugės ir ją purtė, bet į tai nesulaukė jokio atsako.
-Ak, jis tave mirtinai nukankino... ,- Anabelės skruostais riedėjo ašaros, ji stipriai laikė suspaudusi draugę glėbyje. Mergino tikėjosi, kad Maksui pavyks jas abi iš čia išvesti, bet jei ne... Jei ne, tuomet ji mirs kartu su Eliza, tikrai jos nepaliks vienos...
Nežinia po kiek laiko Anabelė pajuto lengvą purtymą ir priešais save išvydo Makso veidą.
-Tau pavyko ?..,- išspaudusi tik porą žodžių ji nusišypsojo ir užmerkė akis. Maksui pavyko, jis išgelbėjo ir Ana, ir jos draugę. Dabar viskas vėl galės stoti į savo vietas...
Tvirtos rankos išnešė Anabelę ir paguldė ją ant patogaus gulto. Ak, kaip atrodo senai ji nebuvo taip patogiai įsitaisiusi, nesvarbu, kad ausis klaikiai erzino greitosios kaukimas ir, kad odą dirgina nemalonūs prisilietimai, svarbiausia ji patogiai guli ir pagaliau gali pailsėti...
*
Tamsa slinko link jos iš visų pusių, mergina stengėsi pabėgti nuo jos, bet kojos nenorėjo klausyti. Skruostais riedančios ašaros greitai šalo prie merginos veido, vėjas tiesiog stingdė visą jos gležną kūnelį, kol galiausiai privertė ją sustoti, o paskui ir parkristi ant kelių. Apsikabinusi save rankomis ir užsimerkusi mergina tyliai kūkčiojo,tyliai murmėjo, kad jai baisu, kad ji bijo ir, kad nenori šitaip mirti. Gaila, niekas jo negirdėjo...Pasitraukusi tamsa atidengė balto sniego patalus, iš dangaus biro purios snaigės, merginos plaukai jau buvo beveik permirkę, ji lėtai iškelė rankas, tikėdamasi, kad viskas jau baigėsi, bet netikėtai nejaukią tylą perskrodė jos pačios klyksmas. Sniegas aplink mergina nusidažė rausvais taškais, merginos kaklu ir rankomis srūvo kraujo bangelės...
Klykdama Anabelė atsisėdo lovoje išpilta šalto prakaito, greitai pasidairiusi ji pažvelgė pro langą, už jo ramiai krito ir ant žemės gulė snaigės, visur buvo ramu. Sunkiai alsuodama mergina pažiūrėjo į savo rankas, tada persibraukė per plaukus ir papurtė galvą. Ji tik sapnavo, kaip ir kiekvieną naktį, taip ir šią, jai teko išgyventi klaikiausią košmarą kuris nesiliovė jau pusę metų nuo to laiko, kai kartu su Maksu ieškojo Elizos.
-Eliza... ,- tyliai suburbėjusi panosėje Anabelė išlipo iš lovos ir lyg vaiduoklis išėjo iš kambario. Tylomis slinkdama ilgu koridoriumi Ana buvo labai susimąsčiusi, nerimas ją jau kankino senai, o ir nemiga visai nepadėjo. Kai jos geriausia draugė Eliza pabudo iš komos judvi daugiau nesusitiko, nes Elizos tėvai išsivežė merginą gyventi į kitą miestą ir tai nedavė Anabelei ramybės. Jau pusę metų ji slampinėjo pakampėmis, mokykla ir namai buvo vienintelės vietos kur ji leisdavo laiką, kažkodėl Anabelė tapo labai atsiskyrusi, o ir jos tėvai visai merginai nepadėjo, nes jiems atrodė, kad su ja viskas gerai, gaila, bet taip nebuvo.
Karštas dušas, atrodė geriausia pagalba po sunkių ir baisių košmarų, kol vanduo tekėjo Anabelės kūnų, mergina galėjo jaustis laisvesnė, bet vos išjungus vandens srovę ir pasižiūrėjus į veidrodį Aną apimdavo liūdesys. Ji buvo viena šitam pasaulyje, tėvams buvo svarbesnių dalykų nei ji, geriausia draugė tikriausiai jau susirado naują, o ir tas pats Maksas, kuris jai ir jos draugei išgelbėjo gyvybę nesirūpino kaip jinai laikosi. Tikriausiai vaikino dėl to kaltinti nereikia, bet ir save atsibodo jau kaltinti... Galiausiai purtydama galvą Anabelė apsivilko mokyklinę uniformą ir kažkiek susitvarkiusi išėjo. Kelias į mokyklą buvo toks pats kaip ir visada, kiek vienišas ir slidus dėl iškritusio sniego ir dėl to, kad aplink nebuvo daugiau žmonių.
Merginai pasiekus mokyklą niekas per daug į ją nežiūrėjo kaip kažkada, ji lyg pasislėpusi už rūko skraistės nuslinko į savo klasę ir susmuko į galinį suolą. Tai buvo jos, atsiskyrusios ir su niekuo kalbėti nenorinčios merginos vieta... Nuskambėjo skambutis, prasidėjo pamoka, laikrodis tiksėjo labai nuobodžiai ir įprastai, bėgo laikas, keitėsi mokytojai ir kai kurie mokiniai, bet Anabelė nepajudėjo iš savo vietos. Prasidėjus paskutinei pamokai mergina pagaliau sukluso ir apsidairė, kažkas buvo ne taip, visi atrodė susidomėję ir linksmi, atvėrusi savo protą mergina susivokė kas ne taip, o pasirodo, kol ji čia sėdėjo ir nieko neveikė, spėjo ateiti direktorė ir pranešti apie naujo mokytojo pasirodymą...
Tai žinoma ,- mergina pagalvojo ir pavartė akis, Kas gi daugiau sudomins šitos klasės merginas jeigu ne naujas mokytojas... ,- Ana jau rengėsi pasinerti į savo mintis, kai atsidarė klasės durys ir vidun įėjo nuostabus vaikinas. Kaštoniniai plaukai pastatyti ežiuko, baltas it sniegas už lango veidas ir tos mėlynos, lyg ramiausiais pasaulio vandenynas akys. Anabelei sustojo širdis, prasivėrė burna. Ji niekaip nesugebėjo pamiršti tų mėlynų akių, kad ir kaip stengėsi, jos visada galiausiai iškildavo jai prieš akis, ir tas veidas... Kartais aptaškytas krauju, o kartais tiesiog toks kaip dabar, baltas ir nekaltas... Sunkiai kvėpuodama Ana suspaudė suolo kraštą ir laukė kas bus toliau, ar jis ją pažins, o gal jau senai pamiršo, kad tokia mergina kaip ji iš viso egzistuoja ?
Vaikinas atsistoja prieš visą klasę ir mandagiai nulenkė galvą, Anabelė pati pasilenkė į priekį, kad galėtų geriau jį matyti.
-Laba diena ,- nuskambėjo jo nuostabus ir šiurpą sukeliantis balsas ,- Aš esu Maksas Tsuyoshis, nuo šios dienos būsiu naujas jūsų Japonų kalbos mokytojas ,- vos vaikinas baigė kalbėti visi mokiniai pradėjo ploti, o Anabelė prisiglaudė prie stalo, tai tikrai buvo tas pats Maksas pas kurį jinai bijojo nueiti, net rimtai padėkoti, o štai, dabar jai teks su juo susitikti kiekvieną dieną..-Oi vargeli..,- suaimanavusi ji užsidengė rankomis galvą ir tyliai laukė skambučio, bet jos bėdai jis skambės tik už pusvalandžio, o naujam mokytojui būtinai prireikė susipažinti su mokiniais... Tyliai burnodama mergina laukė, kada jai teks pakelti užpakalį nuo kėdės.
-Aleksis Short ? ,- nuskambėjo aiškus mokytojo balsas kuris toliau tikrino vardus, jam pašaukus atsistojo šviesiaplaukė mergina ir plačiai nusišypsojo, parodydama kas per pasileidusi panelė ji yra ir taip privertė Aną tik užversti akis į lubas.
-Anabelė Morganthe ? ,- išgirdusi savo vardą Ana sunkiai įkvėpė ir atsistojo nuleidusi galvą. Bijojo ji pakelti savo akis, bet juk tai buvo privaloma, tad susikaupusi ji pažvelgė tiesiai į Maksą. Vaikino akys taip ir sustingo ties jos veidu. Įsivyravo tyla ir įtampa, Anabelė žvelgė į Makso veidą, į jo mėlynas akis, o jis negalėjo nežiūrėti į ją. Štai taip, po tokio ilgo laiko tarpo, jie vėl netikėtai susidūrė... Mergina prisivertė negalvoti ko nereikia, tad dar kartą linktelėjusi susmego atgal į savo suolą ir visa išraudusi užsimerkė nenorėdama nieko girdėti. Po kurio laiko suskambo skambutis ir Anabelė tiesiog reaktyvinio lėktuvo greičiu išlėkė iš klasės. Dumdama koridoriumi ji prisiminė, kad žadėjo savo klasiokei Heilei duoti literatūros darbus. Trinktelėjusi sau per kaktą Ana sustojo prie savo spintelės ir laukė klasiokės, bet priešais ją pasirodė ne Heilė, o Maksas. Vaikino veido išraiška bylojo, kad jiedu turi apie ką pasikalbėti, bet Anabelė negalėjo į jį žiūrėti.
-Tai ką, vėl susitikom ?
Kaip ir tada, kai jie susitiko jis paklausė su pašaipa, tai privertė Aną prisiminti viską kas nutiko prieš pusę metų. Ji tik linktelėjo.
-Tai ar su manimi nekalbėsi ? Juk taip senai nesimatėm, Anabele
Ją nupurtė elektra kai jis ištarė josios vardą, įkvėpusi oro mergina pažiūrėjo tiesiai į vaikino akis.
-Atleiskit, mokytojau, aš tik stebiuosi... ,- ji jau kalbėti rengėsi, bet Maksas sumosikavo rankomis
-Anabele, nereikia į mane taip kreiptis, aš mokytoju būsiu čia neilgai, tad nepradėkim naudoti oficialių kreipinių, po visko...
-Gerai ,- linktelėjusi mergina, net susijuokė pirmą kartą per pusę metų ,- Atsiprašau, kad tai elgiuosi, bet tiesiog, aš maniau, kad tu senai mane būsi pamiršęs ir tikrai nesitikėjau, tavęs sutikti, o dar tokioje situacijoje
-Žinau ką tu turi omenyje, po visko... Bet aš nepamiršau, kaip galėjau tave pamiršti ,- Maksui kalbant Ana vis labiau spaudėsi prie savo spintelės, atrodė, jei jis dar ką pasakys, ji sulys tiesiai į metalo gabalą.
-Kodėl tu taip kalbi ? Juk tau būtų buvę labai lengva pamiršti ,- paklaususi mergina pasijuto lengviau, na gerai, jis jos nepamiršo, ji jo taip pat, bet tai nieko neduoda...
-Tu man dažnai iškildavai prieš akis, Anabelė, tą naktį, kai palikau tave greitojoje nebežinojau, ar kada vėl susitiksim, norėjau to labai, norėjau pasiteirauti kaip tu laikaisi, norėjau žinoti ar tu sveika... Žinau, tau tai į mane nepanašu, Dievaži, mes pažįstami buvom vos parą laiko, bet per tą laiką, tu man parūpai, nors gal taip ir neatrodė ,- jis kalbėjo, o Anabelė negalėjo tuo patikėti, ji galiausiai tik papurtė galvą.
-Maksai, kalbi taip, lyg kažką jaustum man ,- kiek suraukusi savo veidelį pasakė mergina ,- Bet juk taip nėra, atleisk, dabar nenoriu apie tai kalbėtis... Mes susipažinom kvailomis aplinkybėmis, vienas kito negalėjom pažinti kokie esam iš tiesų... Sakykim taip, tu man tada pasirodei šiurkštus pašlemėkas, nors ir pasiryžai man padėti ,- susigėdo ji to ką pasakė, bet tai buvo tiesa, bet Anai teko nustebti, nes Maksas pradėjo juoktis
-Negali būti, tikrai ? Naa.. gal aš toks ir esu, ar bent jau buvau ,- išsišiepęs pasakė jis ir suvėlė merginos plaukus ,- Matai, gal kažkiek mane ir pažinai.
-Baik tai tuojau pat! ,- ji suriko ,- Nežinau ką čia bandai parodyti, bet man neįdomu.. Dabar tu esi mano mokytojas, o aš tavo mokinė, tad mums negalima šitaip bendrauti. Viso geriausio ,- linktelėjusi Ana movė toliau nuo jo, pakeliui sutikusi Heidę jai į rankas įdavė sąsiuvinį ir pasišalino iš mokyklos teritorijos. Lėkdama namo mergina bandė susivokti kas čia tik ką buvo, gal ji sapnavo dieninį sapną ? Nejaugi Maksas tikrai jai kalbėjo prasmingus žodžius, nejaugi jis lygiai taip pat kaip ir ji negali išmesti vienas kito iš galvos ?
-Neee! To būti negali! ,- klyktelėjusi ji dar greičiau pasileido bėgomis namo. Bėgdama sniegu padengtu keliu Ana niekuo nesidomėjo, nesidairė, nieko nesiklausė, tik bėgo tiesiai ir sustojo priešais namo duris, tik tada, kai ji atsidūrė šiltuose namuose ir užrakino duris, ji galėjo sustoti, atsikvėpti ir prisiversti galvoti logiškai, kad tai ne sapnas, kuris galiausiai baigiasi kraujo praliejimu.
-Jis tikras... Jis čia... ,- kalbėdama su savimi mergina nuėjo persirengti, ir pirmą kartą, po ilgo laiko išėjo iš namų ne į mokyklą, o pasivaikščioti.
Ramybė kuri vyravo gatvėje, šventinė dvasia ir iš dangaus krentančios snaigės... Tai buvo geri prisiminimai... Viskas Anabelei priminė jos senus laikus, kai ji kartu su Eliza žaidė sniege ir į nieką nekreipė dėmesio... Na, o dabar viskas kitaip, sniegas jau nebe džiugina kaip ankščiau, ne, jis Anai atrodo šaltas, atstumiantis ir pavojingas, jis toks, kaip jos sapnuose, apgaulingas, tik ir laukiantis, kada galės pasiglemžti menką jos kūnelį.