2011 m. sausio 9 d., sekmadienis

Sugrįžkim



Kaip norėčiau sugrįžti į tą vietą,
Kur žmonės primirštą tai, kas yra skaudu.
Kaip norėčiau sugrįžti į tą laiką,
Kai neegzistavo daiktavardis Kančia.

Šaltas grindinys kuris matyti iš devinto aukšto,
Ir tas atrodo daug patrauklesnis nei pasaulis kuriame gyvenu.
Kartais taip norėtųsi grįžti į visko pradžią,
Grįžti į ten, kur nėra klaidų.

Pasauli, kodėl tu turi turėti tiek daug blogybių savyje ?
Kodėl negali būti visiems vienodai geras ?

Atsukim laiką atgal, prašau,
Pažvelkim į tas dienas, kai kitiems rūpėjo ne materialinės vertybės
Į tas dienas, kai meilė buvo svarbiausia,
Kai draugų negalėjo išskirti niekas.

Grįžkim į tas vietas, kur paukščiai pirmą kartą išskleidė sparnus,
Į tas vietas, kur laivai palieką savo uostus.
Grįžkim ten, kur laikas nieko nekeičia,
Kur amžinai esi laukiamas ir kur amžinai gera sugrįžti.


2011 m. sausio 8 d., šeštadienis

Prabėgusi diena



Dabar, kaip dažniausiai ir visada aš džiaugiuosi (ar bent taip sakausi daranti) korėjietiškos muzikos garsais. 

Ne, nepulsiu dabar rašyti, kaip gražiai skamba tie, ne kiekvienam suprantami žodžiai, nekalbėsiu apie tai, kaip rami melodija užvaldo mano kūną ir sielą. Pakalbėsiu tiesiog apie save, apie tai, kas dabar mano galvoje.

Diena eina į pabaiga, liko vos kelios minutės ir jau prasidės rytojus. Tai mane priverčia susimąstyti, o ką aš nuveikiau šią dieną ? Ar buvo bent kas naudingo kuo galėčiau pasidžiaugti ?

Pamiegojau sapnuodama ne tai, ką mieliau būčiau sapnavus.

Pasidžiaugiau rytiniu vandeniu.

Pažiūrėjau filmą, kuris vertė mąstyti apie gyvenimą ir greitas mašinas.

Rašiausi su draugais, kurių pasiilgau ir su tais, kuriuos regiu vos ne kiekvieną dieną.

Išliejau gal litrą ašarų.

Sunaudojau paką nosinaičių.

Išgėriau šampano, o vėliau gavau maudytis jame.

Prirašiau niekam naudos neteikiančių žodžių.

Užėmiau vietą internete.

Ilgai žiūrėjau į telefoną.

Nenustodama klausiausi muzikos, kurios žodžius ne visus supratau.

Svajojau, kad gyvenimas gali man nusišypsoti.

Pradėjau tikėti, o tikėjimas jau blėsta...


Nieko reikšmingo kaip matyti nepadariau, tik supratau, kad liūdna man būti vienai, it tai eglei priešais mano langūs. Bet ir ne apie savo vienatvę čia skūstis aš noriu, tiesiog neradau kur daugiau išlieti užsilikusių dienos jausmų.

Kažkas

Sniegas, taip tyliai ir ramiai besileidžiantis ant tavo veido.

Tas begalinis grožis kuriam lemta pasirodyti tik kartą metuose.

Ir meilė, tokia tyra ir stipri,

Tik ją gaunu iš tavęs kartu su pirmuoju sniegu.


Šiltas apkabinimas, tvirtas rankos suspaudimas,

Žadėjimas niekada nepaleisti ir švelnūs pirštai prie mano skruosto.

Negaliu tavęs paleisti, 

Tik ne dabar, kai mūsų meilė tokia stipri.


Jausminga šypsena iš tavo lūpų,

Lengvas atodūsis ir spindinčios tavo akys.

Į jas žiūrint meldžiu, kad tik nejimčiau verkti,

Kad tik tau nepasidarytų dėl manęs liūdna.


Kylanti saulė ir tirpti pradėjęs sniegas,

Baisiausia kas gali nutikti laimės akimirką.

Na taip, ne tu ir ne aš dėl to esam kalti,

Tai tik neteisybė, dėl kurios turim likti atskirai



Be reikalo tiek vargau...[Nekenčiu už tai tavęs]


Žinai ką reiškia žodis Myliu ?

O ką reiškia žodis Amžinai ?

Žinai ? Oo...

Gal gali paaiškinti ir man ?


Kai susidėjau su tavimi man atrodė,

Dieve, aš žinau ką reiškia mylėti.

O dabar, neįsivaizduoju kas tai per žodis,

Kas tai per jausmas...


Maniau mes amžinai išliksim kartu,

Amžinai džiaugsimės ir vienas kitą mylėsim.

Ech, turėjau tiek daug iliuzijų,

Per jas nepamačiau, koks šaltas melagis tu tapai.


Bandžiau save apgaudinėti ir teigiau,

Tas jo melas laikinas... Jis greitai vėl sakys tik tiesą...

Bet juk gerai žinojau, kad taip nebus,

Tu nebejautei to, ką kažkada jutom abu.


Na, dabar aš sėdžiu apsiverkusi it kvailė ir į viską spjaunu.

Dėl tavęs nusprendžiau būti kitokia, och,

Dėl tavęs net gyvenimo stilių keisti pradėjau,

Bet kokia dabar visko nauda ?Jokios...


To jau nepakeisi, bet buvo lengva išeiti



Laikydamas tą netikusį, kažkieno išmestą ir senai pamirštą revolverį tu liūdėjai.

Tikrai, prisiekiu viskuo ką turiu, tada tavo rankos nesudrebėjo, bet tu baisiai liūdėjai,

Mačiau ašaras tavo rudojo šokolado kupinose akyse, puikiai jutau ką tu išgyveni,

Ir atsiprašau, kad tavęs sulaikyti negalėjau.


Tau buvo sunku nelenkti saugiklį, buvo dar sunkiau ištiestį ranką, 

Nekalbu apie tai, kaip turėjo būti sunku nuspausti gaiduką,

Ir tyliu lyg kapas apie tai, koks turėjo būti jausmas, kai regėjai

Tiesiai prieš tave skriejančią ir tolstančią kulką.


Niekas negalėjo žinoti kur ji sustos,

Niekas negalėjo numanyti kur nusileis ir į ką ji atsitrenks.

Gal  tu netyčia nujautei ir dėl to labai pergyvenai,

Gal tu numatei, tai, kas turėjo nutikti.


Nemeluosiu, puikiai pastebėjau, kaip tavo veide po visko pasirodė dirbtinas šypsnis.

Buvo sunku žiūrėti, kaip apsisuki ir nueini.

Buvo sunku galvoti, kad vieną palieki mane.

Bet buvo taip lengva pakilti į tą dangų virš tavo juodos galvos...

Pražudyta likau dėl tavo kaltės



Mylėjau tave, tu netikęs,visų išmyluotas vaikine.

Buvai man svarbus, po velnių, gyvenau tik mintimis apie tave.

Tavo šypseną, tą perlų prigrūstą, už kelis tūkstančius nupirktą ,

Ją irgi mylėjau kaip nieką kitą.


O ką tu darei ? Ką galvojai ? Nesužinosiu iki galo jau tiesos...

Žaidei su ugnimi, mylėjai kažką daugiau nei mane vieną,

O ir suknista mirtis tau atrodė patrauklesnė,

Gal dabar ir žinau kodėl...


Tau nelabai rūpėjo kas darėsi mano širdyje,

Dievaži, tu sėdėjai su rožiniais akiniais ir galvojai, kad viskas gerai.

Žinok, taip nebuvo, tikrai ne!

Viskas buvo blogai, kuo toliau, tuo blogiau...


Dabar žiūrėdama į tave iš dangaus keikiuosi,

Mėtau baisiausias replikas, maišau tave su purvais.

Ir tuo pačiu, vis negaliu nuraminti savo sielos, kuri trokšta grįžti pas tave,

Kuri nori amžinai likti tavo glėbyje ir širdyje...


Tiesa ta, tu mane pražudei,

Pražudei nes nematei kas buvo negerai.

Pražudei tyliai tikėdamasis,

Kad viskas išsitaisys savaime...



Nesu jau tokia baisi pesimistė - pažiūrėk, moku juoktis iš savęs



Dažnai mane gali pamatyti išsišiepusią lyg ausų ir visada besikvatojančia iš netikusių juokelių. Taip, tiesa, man patinka nuvalkiotas ir senai kitų pamirštas humoras. Taip, aš dievinu ir tas dainas, kurios tiko tik mūsų tėvams klausyti.

Kartais, iš mano kūrybos tu gali spręsti, kad esu nusivylusi gyvenimu, amžinai liūdna ir savo kelio nerandanti butybė. Tame yra dalis tiesos, bet labiau aš noriu parodyti, ne tai, kad viskuo gailiuosi, o tai, kas mano širdies gilumose.

Mano draugai puikiai žino, kad mėgstu žaidimus, ne, ne apie monopolį ar Simsus aš kalbu, mėgstu aš pavizginti uodegėlę, mėgstu ir koketiškai pasišypsoti. Kartais tai nuveda kiek per toli, o kartais tik būna pramoga visiems kurie mato.

Štai, kad ir prabilau apie ta savo koketės šypsenėle, po galais, vienas Dievas - kuriuo žinok netikiu - žino, kas slepiasi po ja. Pirmam pasitaikiusiam mano kelyje tikrai nebus progos sužinoti, kas ten užslėpta užrakinta po devyniomis spynomis ir panašiai ir taip toliau. Gal tas šypsnis nuveda prie visokių bučinių ir meilikavimų, kurie tuo metu nieko nereiškia, bet tiesa tokia - žaidimai skirti laikui praleisti, kai to labiausiai reikia, rimti dalykai jau galimi tada, kai žinai, kad išbandei tai, ką norėjai.

Save leidžiu vadinti saulute, zuikeliu, monkiki ir kitokiausiais mažybiniais žodeliais, nepykstų kai išgirstu ir kažkam negražių žodžių. Gal koks atsilikęs nuo gyvenimo žmogelis mano, kad pavadinęs mane *Bitch* įžeis mano jausmus, bet jis klysta, kaip niekada. Aš tik nusijuoksiu ir jam padėkosiu. Dievaži, ačiū, man senai reikėjo išgirsti, kad nesu mieliausias padarėlis žemėje.

O jei kalbant apie mano meiluma, turiu pasakyti daug, bet gal pasakysiu mažai. Nuo savo pirmųjų žingsnių šitam pasaulyje, aš gyvenau laimingą ir spalvingą gyvenimą, draugavau su princesėm ir visokiausiais meškiukais, klausiausi pasakų apie auksinių plytų kelią ir vaivorykštės gale tupinti aukso puodą. Aš visada šypsojausi tik nuoširdumo ir meilės kupina šypsena, mylėjau visus, tikėdama, kad jie tokie kaip tie padarai iš pasakų. Dabar, patirdama vis daugiau, verčiu save užslėpti savo meilumą, po juoko ir pasijuokimo iš savęs kauke, bet gerai žinau, o gal net tikiu, kad vėl tapsiu mieliausia mergaite su dviem ilgom kasom ir kaspinukais tada, kai rasiu dėl ko tokia turėčiau būti.

Cha, tikiuosi priverčiau tave bent jau kreivai šyptelėti, jei taip tai gerai, nes rengiuosi dar kiek pasijuokti.

Va dabar, kai suknistas playeris manęs nenori daugiau klausyti ir lagina visas kompas aš esu priversta klausytis dainų, kurios po velnių turėtų mane varyti į depresiją ir dar toli toli, bet nea, aš šypsausi, nes prieš akis iškyla vaizdai kurie man patiko kažkada.

Kad ir štai, pirmasis mano bučinys po kažkokiu tai žaliu krūmų, ak, ar man tada tikrai buvo vos 6 metai ? Mažiau ? Daugiau ? Neatsimenu, ne tame yra esmė, svarbiausiai tai, kad man buvo linksma ir smagu, kad jaučiausi lyg kažkada girdėtoje pasakoje. Šis prisiminimas visada verčia mane nusijuokti ir pagalvoti, Omg, kiek gi aš turėjau tokių nutikimų ? Tikriausiai nesuskaičiuosiu ir ant abiejų rankų pirštų, o jų ten kiek paskutinį kartą tikrinau buvo vos dešimtukas.

Nori pasakysiu gryną tiesą ? Aš jau senai pamečiau šitos makalynės mintį, nežinau ką ir dėl ko rašau, nesistebėsiu jeigu kažkas jau kartojasi, o tik tu turbūt tai pastebi . Atsiprašau (patraukiu pečiais ir droviai nusišypsau) keistai dabar jaučiuosi.

Apsidairiau dabar po savo kambarį ir ką pamačiau ? Keli kvaili plakatai, juose siauraakiai rudaveidžiai ir kažkoks vyrukas su velnio šypsena, manau jis vaidina vampyrą ir jam tas tinka. Matau ir vazą pylną spalvingų rutuliukų, tai parodo ką ? Ogi tai, kad per dažnai lankausi Maximoje. Na, dar čia yra visas altorius mano svajonių šaliai, ir žinoma mano lobis, mano turtas ir kitas materialinis šūdas- Knygos. Cha, durnai nuskambėjo, bet yra kaip yra, esu priklausoma nuo įdomaus skaitalo, mėgstu banalius dalykus ir visokiausius neįmanomus velnius. Štai ilgiausia eilė prigrūsta kraują siurbiančių padarų istorijų, štai dar viena eilė kurioje laksto žirgai sniego pusnimis ir skraido magiši paukščiai. Keista, bet tai man atrodo gražu ir jausminga.

Pliušinių padarų savo kambaryje neskaičiuoju, čia meškiukas kažkada padovanotas tėvų, čia šuniukas nuo gimimo dienos likęs stovėti ant spintelės, čia Kalėdų proga gauti meškinai, didelis ir mažas, rudas ir šviesus... Visi šie daiktai man brangūs, gaila juos kartais paliesti, nes atrodo iš jų nieko neliks, bet kai užeina noras ir meilės trūkumas jie geri draugai, išklauso, sugeria ašras ir paguodžia, nors kalbėti ir nemoka...

Gal gaišinu tave dabar, gali bėgti, leidžiu. Neskaityk daugiau nesąmonių apie mane, gal kada nors gausi jas sužinoti ir pamatyti savo akimis, o gal to ir nebus, nes tau neverta manęs pažinoti...


Beprasmynas ir tiek



Vėl mano akys patvino ašarų upeliukais,

Taip, aš vėl verkiu, kaip ir ankščiau.

Ne, tik neklausk kodėl,

Pati norėčiau tai žinoti.


Gerai žinau, kad vos ne visos mano rašliavos yra liūdnos,

Dar geriau žinau, kad jos tik tam, kad turėčiau kur išsilieti.

Bet aš norėčiau šypsotis ne tik vieša šypsena,

Bet ir tokia, kuri atsispindėtų mano vadinamoje kūryboje.


Dažnai rašau apie laiką, kuris yra negailestingas man,

Kuris su manimi žaidžia ir retai duoda ką gero.

Dažnai paistau kažką apie sapnus ir svajones,

Iš kurių naudos vis tiek nėra...


Dabar viskas skamba taip pesimistiškai, taip vienišai,

Gal taip ir yra, ne man žinoti kokia iš tiesų mano širdis.

Dabar tikriausiai tu skaitai ir juokiesi, šaipaisi iš manęs,

Matyt galvoji, kokia depresantė ji yra... Gal tiesa tai, o gal ne.


Štai, playliste suskambo linksma daina, dievaži kaip norėčiau pašokti,

Bet naudos tame yra ? Ne...

Vistiek galiausiai grįšiu į vietą prie balto popieriaus,

Arba nueisiu pagulėti karštam vandeny, kuris vis tiek nepadeda.


Kaip kažkam esu pasakius, mano silpnybės mane pražudys,

Ir tai gryna teisybė...

Per daug aš atskleidžiu save, per daug viską priimu į širdį,

Matydama, kad kažkas man šypsosi galiu pagalvoti, kad ta šypsena nuoširdi ir ja patikėti,

Bet vėliau galiu nukentėti, nes ji buvo tik dalis žaidimo...


Gal gana man paistyti kažką ir mėginti parimuoti,

Žinau, čia nesąmonė, o ir mano galvoje tokia pat velniava,

Norėčiau akimirkai sustoti ir gauti tokio paties nuoširdumo dozę realybėje,

Norėčiau, apsisukti, apsiversti aukštyn kojom, pabūti kitokia.

Kas veikiama kai Lietuvių pamokoje būna nuobodu ? Rašomos nesąmonės ;D

Krintantis sniegas ir tas nesuskaičiuojamas džiaugsmas,

Tik tai mums rūpėjo kai buvom kartu.

Žaidėm pusnyse, smagiai juokavom ir džiaugėmės dienomis,

Leidom laiką tik dviese ir gyvenimas atrodė tiesiog idealus.


Nelauktai pradėjom skaičiuoti laiką ir bijoti sniego,

Netikėtai pradėjom vis rečiau susitikti ir džiaugtis kartu.

Dienos ir naktys tapo užimtos kitais darbais

Nebesusitikom daugiau, pamiršom vienas kitą...


**********************


Nereikia man tavęs amžinai prie savęs,

Pilnai pakanka to, kad galiu pabūti bent minutę kartu.

Aš džiaugiuosi, kai grįžęs vėlai, mane apkabini ir ramiai užmiegi, padėjęs galvą ant mano kelių.

Aš džiaugiuosi, kad esu dalelė tavo gyvenimo.


Žinau, kad gal kažkada viskam ateis galas

Ir aš kentėsiu kaip niekada ankščiau,

Bet visa šitai nesvarbu,

Nes gyvenu šia minute, gyvenu tik tavimi...


<3

Rytai ir naktys priklauso mums

Švelnūs tavo pirštų prisilietimai kiekvieną rytą

Pažadina mane iš miegų.

Lengvas tavo kvėpavimas prie mano kaklo,

Padeda man nusiraminti.


Prabudusi ir pažvelgusi į tas tavo gilias tamsias akis,

Aš pasijuntu geriau, lyg akmuo nuo širdies būtų nukritęs.

O kai tu ištari ''Labas rytas'' tuo savo aksominiu balsu,

Aš džiaugiuosi, kad gimiau kaip tik laiku.


Laikydama tavo ranką tarp savų, aš jaučiuosi laiminga,

Laiminga, kad turiu galimybę būti su tavimi.

Nors niekada gerai nepažinojau tavo lūpų, aš tikiu,

Kad ateis tas laikas, kai jos bus pačios brangiausios mano gyvenime.


Traukiantis rytui, veržiantis saulės spinduliams pro mano akių vokus,

Man tenka atsidusti, o tai tave prajuokina.

Tada pajuntu lengva, šilto oro ir atokvėpio sukeltą vėjalį,

Kuris labai švleniai prisiglaudžia prie mano odos.


Jausdama tai, aš šypsausi kartu su tavimi,

Tavo šypsena man brangi, brangiausia už viską pasaulyje.

Gal tokie, paprasti, kasdieniai dalykai kažkam atrodo banalūs ir ne tokie svarbūs,

Bet man jie svarbiausi, nes tik taip, aš galiu būti šalia tavęs.


Tik rytais ir vėlai naktimis mums lemta būti dviems.