Sniegas, taip tyliai ir ramiai besileidžiantis ant tavo veido.
Tas begalinis grožis kuriam lemta pasirodyti tik kartą metuose.
Ir meilė, tokia tyra ir stipri,
Tik ją gaunu iš tavęs kartu su pirmuoju sniegu.
Šiltas apkabinimas, tvirtas rankos suspaudimas,
Žadėjimas niekada nepaleisti ir švelnūs pirštai prie mano skruosto.
Negaliu tavęs paleisti,
Tik ne dabar, kai mūsų meilė tokia stipri.
Jausminga šypsena iš tavo lūpų,
Lengvas atodūsis ir spindinčios tavo akys.
Į jas žiūrint meldžiu, kad tik nejimčiau verkti,
Kad tik tau nepasidarytų dėl manęs liūdna.
Kylanti saulė ir tirpti pradėjęs sniegas,
Baisiausia kas gali nutikti laimės akimirką.
Na taip, ne tu ir ne aš dėl to esam kalti,
Tai tik neteisybė, dėl kurios turim likti atskirai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą