Mylėjau tave, tu netikęs,visų išmyluotas vaikine.
Buvai man svarbus, po velnių, gyvenau tik mintimis apie tave.
Tavo šypseną, tą perlų prigrūstą, už kelis tūkstančius nupirktą ,
Ją irgi mylėjau kaip nieką kitą.
O ką tu darei ? Ką galvojai ? Nesužinosiu iki galo jau tiesos...
Žaidei su ugnimi, mylėjai kažką daugiau nei mane vieną,
O ir suknista mirtis tau atrodė patrauklesnė,
Gal dabar ir žinau kodėl...
Tau nelabai rūpėjo kas darėsi mano širdyje,
Dievaži, tu sėdėjai su rožiniais akiniais ir galvojai, kad viskas gerai.
Žinok, taip nebuvo, tikrai ne!
Viskas buvo blogai, kuo toliau, tuo blogiau...
Dabar žiūrėdama į tave iš dangaus keikiuosi,
Mėtau baisiausias replikas, maišau tave su purvais.
Ir tuo pačiu, vis negaliu nuraminti savo sielos, kuri trokšta grįžti pas tave,
Kuri nori amžinai likti tavo glėbyje ir širdyje...
Tiesa ta, tu mane pražudei,
Pražudei nes nematei kas buvo negerai.
Pražudei tyliai tikėdamasis,
Kad viskas išsitaisys savaime...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą