Vėl mano akys patvino ašarų upeliukais,
Taip, aš vėl verkiu, kaip ir ankščiau.
Ne, tik neklausk kodėl,
Pati norėčiau tai žinoti.
Gerai žinau, kad vos ne visos mano rašliavos yra liūdnos,
Dar geriau žinau, kad jos tik tam, kad turėčiau kur išsilieti.
Bet aš norėčiau šypsotis ne tik vieša šypsena,
Bet ir tokia, kuri atsispindėtų mano vadinamoje kūryboje.
Dažnai rašau apie laiką, kuris yra negailestingas man,
Kuris su manimi žaidžia ir retai duoda ką gero.
Dažnai paistau kažką apie sapnus ir svajones,
Iš kurių naudos vis tiek nėra...
Dabar viskas skamba taip pesimistiškai, taip vienišai,
Gal taip ir yra, ne man žinoti kokia iš tiesų mano širdis.
Dabar tikriausiai tu skaitai ir juokiesi, šaipaisi iš manęs,
Matyt galvoji, kokia depresantė ji yra... Gal tiesa tai, o gal ne.
Štai, playliste suskambo linksma daina, dievaži kaip norėčiau pašokti,
Bet naudos tame yra ? Ne...
Vistiek galiausiai grįšiu į vietą prie balto popieriaus,
Arba nueisiu pagulėti karštam vandeny, kuris vis tiek nepadeda.
Kaip kažkam esu pasakius, mano silpnybės mane pražudys,
Ir tai gryna teisybė...
Per daug aš atskleidžiu save, per daug viską priimu į širdį,
Matydama, kad kažkas man šypsosi galiu pagalvoti, kad ta šypsena nuoširdi ir ja patikėti,
Bet vėliau galiu nukentėti, nes ji buvo tik dalis žaidimo...
Gal gana man paistyti kažką ir mėginti parimuoti,
Žinau, čia nesąmonė, o ir mano galvoje tokia pat velniava,
Norėčiau akimirkai sustoti ir gauti tokio paties nuoširdumo dozę realybėje,
Norėčiau, apsisukti, apsiversti aukštyn kojom, pabūti kitokia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą