Dažnai mane gali pamatyti išsišiepusią lyg ausų ir visada besikvatojančia iš netikusių juokelių. Taip, tiesa, man patinka nuvalkiotas ir senai kitų pamirštas humoras. Taip, aš dievinu ir tas dainas, kurios tiko tik mūsų tėvams klausyti.
Kartais, iš mano kūrybos tu gali spręsti, kad esu nusivylusi gyvenimu, amžinai liūdna ir savo kelio nerandanti butybė. Tame yra dalis tiesos, bet labiau aš noriu parodyti, ne tai, kad viskuo gailiuosi, o tai, kas mano širdies gilumose.
Mano draugai puikiai žino, kad mėgstu žaidimus, ne, ne apie monopolį ar Simsus aš kalbu, mėgstu aš pavizginti uodegėlę, mėgstu ir koketiškai pasišypsoti. Kartais tai nuveda kiek per toli, o kartais tik būna pramoga visiems kurie mato.
Štai, kad ir prabilau apie ta savo koketės šypsenėle, po galais, vienas Dievas - kuriuo žinok netikiu - žino, kas slepiasi po ja. Pirmam pasitaikiusiam mano kelyje tikrai nebus progos sužinoti, kas ten užslėpta užrakinta po devyniomis spynomis ir panašiai ir taip toliau. Gal tas šypsnis nuveda prie visokių bučinių ir meilikavimų, kurie tuo metu nieko nereiškia, bet tiesa tokia - žaidimai skirti laikui praleisti, kai to labiausiai reikia, rimti dalykai jau galimi tada, kai žinai, kad išbandei tai, ką norėjai.
Save leidžiu vadinti saulute, zuikeliu, monkiki ir kitokiausiais mažybiniais žodeliais, nepykstų kai išgirstu ir kažkam negražių žodžių. Gal koks atsilikęs nuo gyvenimo žmogelis mano, kad pavadinęs mane *Bitch* įžeis mano jausmus, bet jis klysta, kaip niekada. Aš tik nusijuoksiu ir jam padėkosiu. Dievaži, ačiū, man senai reikėjo išgirsti, kad nesu mieliausias padarėlis žemėje.
O jei kalbant apie mano meiluma, turiu pasakyti daug, bet gal pasakysiu mažai. Nuo savo pirmųjų žingsnių šitam pasaulyje, aš gyvenau laimingą ir spalvingą gyvenimą, draugavau su princesėm ir visokiausiais meškiukais, klausiausi pasakų apie auksinių plytų kelią ir vaivorykštės gale tupinti aukso puodą. Aš visada šypsojausi tik nuoširdumo ir meilės kupina šypsena, mylėjau visus, tikėdama, kad jie tokie kaip tie padarai iš pasakų. Dabar, patirdama vis daugiau, verčiu save užslėpti savo meilumą, po juoko ir pasijuokimo iš savęs kauke, bet gerai žinau, o gal net tikiu, kad vėl tapsiu mieliausia mergaite su dviem ilgom kasom ir kaspinukais tada, kai rasiu dėl ko tokia turėčiau būti.
Cha, tikiuosi priverčiau tave bent jau kreivai šyptelėti, jei taip tai gerai, nes rengiuosi dar kiek pasijuokti.
Va dabar, kai suknistas playeris manęs nenori daugiau klausyti ir lagina visas kompas aš esu priversta klausytis dainų, kurios po velnių turėtų mane varyti į depresiją ir dar toli toli, bet nea, aš šypsausi, nes prieš akis iškyla vaizdai kurie man patiko kažkada.
Kad ir štai, pirmasis mano bučinys po kažkokiu tai žaliu krūmų, ak, ar man tada tikrai buvo vos 6 metai ? Mažiau ? Daugiau ? Neatsimenu, ne tame yra esmė, svarbiausiai tai, kad man buvo linksma ir smagu, kad jaučiausi lyg kažkada girdėtoje pasakoje. Šis prisiminimas visada verčia mane nusijuokti ir pagalvoti, Omg, kiek gi aš turėjau tokių nutikimų ? Tikriausiai nesuskaičiuosiu ir ant abiejų rankų pirštų, o jų ten kiek paskutinį kartą tikrinau buvo vos dešimtukas.
Nori pasakysiu gryną tiesą ? Aš jau senai pamečiau šitos makalynės mintį, nežinau ką ir dėl ko rašau, nesistebėsiu jeigu kažkas jau kartojasi, o tik tu turbūt tai pastebi . Atsiprašau (patraukiu pečiais ir droviai nusišypsau) keistai dabar jaučiuosi.
Apsidairiau dabar po savo kambarį ir ką pamačiau ? Keli kvaili plakatai, juose siauraakiai rudaveidžiai ir kažkoks vyrukas su velnio šypsena, manau jis vaidina vampyrą ir jam tas tinka. Matau ir vazą pylną spalvingų rutuliukų, tai parodo ką ? Ogi tai, kad per dažnai lankausi Maximoje. Na, dar čia yra visas altorius mano svajonių šaliai, ir žinoma mano lobis, mano turtas ir kitas materialinis šūdas- Knygos. Cha, durnai nuskambėjo, bet yra kaip yra, esu priklausoma nuo įdomaus skaitalo, mėgstu banalius dalykus ir visokiausius neįmanomus velnius. Štai ilgiausia eilė prigrūsta kraują siurbiančių padarų istorijų, štai dar viena eilė kurioje laksto žirgai sniego pusnimis ir skraido magiši paukščiai. Keista, bet tai man atrodo gražu ir jausminga.
Pliušinių padarų savo kambaryje neskaičiuoju, čia meškiukas kažkada padovanotas tėvų, čia šuniukas nuo gimimo dienos likęs stovėti ant spintelės, čia Kalėdų proga gauti meškinai, didelis ir mažas, rudas ir šviesus... Visi šie daiktai man brangūs, gaila juos kartais paliesti, nes atrodo iš jų nieko neliks, bet kai užeina noras ir meilės trūkumas jie geri draugai, išklauso, sugeria ašras ir paguodžia, nors kalbėti ir nemoka...
Gal gaišinu tave dabar, gali bėgti, leidžiu. Neskaityk daugiau nesąmonių apie mane, gal kada nors gausi jas sužinoti ir pamatyti savo akimis, o gal to ir nebus, nes tau neverta manęs pažinoti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą