Dabar, kaip dažniausiai ir visada aš džiaugiuosi (ar bent taip sakausi daranti) korėjietiškos muzikos garsais.
Ne, nepulsiu dabar rašyti, kaip gražiai skamba tie, ne kiekvienam suprantami žodžiai, nekalbėsiu apie tai, kaip rami melodija užvaldo mano kūną ir sielą. Pakalbėsiu tiesiog apie save, apie tai, kas dabar mano galvoje.
Diena eina į pabaiga, liko vos kelios minutės ir jau prasidės rytojus. Tai mane priverčia susimąstyti, o ką aš nuveikiau šią dieną ? Ar buvo bent kas naudingo kuo galėčiau pasidžiaugti ?
Pamiegojau sapnuodama ne tai, ką mieliau būčiau sapnavus.
Pasidžiaugiau rytiniu vandeniu.
Pažiūrėjau filmą, kuris vertė mąstyti apie gyvenimą ir greitas mašinas.
Rašiausi su draugais, kurių pasiilgau ir su tais, kuriuos regiu vos ne kiekvieną dieną.
Išliejau gal litrą ašarų.
Sunaudojau paką nosinaičių.
Išgėriau šampano, o vėliau gavau maudytis jame.
Prirašiau niekam naudos neteikiančių žodžių.
Užėmiau vietą internete.
Ilgai žiūrėjau į telefoną.
Nenustodama klausiausi muzikos, kurios žodžius ne visus supratau.
Svajojau, kad gyvenimas gali man nusišypsoti.
Pradėjau tikėti, o tikėjimas jau blėsta...
Nieko reikšmingo kaip matyti nepadariau, tik supratau, kad liūdna man būti vienai, it tai eglei priešais mano langūs. Bet ir ne apie savo vienatvę čia skūstis aš noriu, tiesiog neradau kur daugiau išlieti užsilikusių dienos jausmų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą