Laikydamas tą netikusį, kažkieno išmestą ir senai pamirštą revolverį tu liūdėjai.
Tikrai, prisiekiu viskuo ką turiu, tada tavo rankos nesudrebėjo, bet tu baisiai liūdėjai,
Mačiau ašaras tavo rudojo šokolado kupinose akyse, puikiai jutau ką tu išgyveni,
Ir atsiprašau, kad tavęs sulaikyti negalėjau.
Tau buvo sunku nelenkti saugiklį, buvo dar sunkiau ištiestį ranką,
Nekalbu apie tai, kaip turėjo būti sunku nuspausti gaiduką,
Ir tyliu lyg kapas apie tai, koks turėjo būti jausmas, kai regėjai
Tiesiai prieš tave skriejančią ir tolstančią kulką.
Niekas negalėjo žinoti kur ji sustos,
Niekas negalėjo numanyti kur nusileis ir į ką ji atsitrenks.
Gal tu netyčia nujautei ir dėl to labai pergyvenai,
Gal tu numatei, tai, kas turėjo nutikti.
Nemeluosiu, puikiai pastebėjau, kaip tavo veide po visko pasirodė dirbtinas šypsnis.
Buvo sunku žiūrėti, kaip apsisuki ir nueini.
Buvo sunku galvoti, kad vieną palieki mane.
Bet buvo taip lengva pakilti į tą dangų virš tavo juodos galvos...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą