[No name]

Tai tik mano meilės svajos

Tai tik tropikų sapnai

Tai tik noras pagyventi

Ir mylėti amžinai.

Tai svajonės, be kurių

Aš gyvuoti negaliu.

Tai jausmai mano širdies,

Kuri plaka iš dalies.

Nemylėti aš nemoku

Nesvajoti negaliu

Mirti dar tikrai nenoriu

Tad tik dink man iš akių

Vienatvė

Vėl bėga vienišos minutės,

Vėl sėdžiu viena savo kambaryje.

Šalia nėra nei tavęs, nei meilės,

Nėra jausmų ar įprastos šilumos.

Kažkada, kai tu dar buvai mano rankose,

Viskas buvo kitaip... Atrodė kitaip...

Kažkada, kai abiems galvoje buvo tik šilti jausmai,

Mudu mylėjom vienas kitą ir daugiau apie nieką negalvojom.

Tiesa ta, kad tamsai aptemdžius mūsų mintis,

Kentėti teko ne man, o tau.

Tiesa tą, kad paskutinę minutę aš atsibudau,

O tu ne... Tu pasilikai tamsoje...

Nuo to laiko aš negaliu ramiai žvelgti į tave,

Negaliu žiūrėti į tas sustingusias akis senoje fotografijoje.

Gaila, kad mums nebuvo lemta likti amžinai kartu,

Gaila, kad aš turėjau atsigauti, o tu privalėjai nuskristi nuo stogo...

[Gal kada nors....]

Būdama šalia tavęs jaučiu kaip kyla noras tave apkabinti.

Kai tu stovi šalia manęs, negaliu nežvairuoti į tave.

Kai mes dviese, negaliu nuslėpti savo jausmų,

Bet tu į nieką neatsakai.

Kai eini pro šalį retai kada pažiūri,

Tai gerai žinau, nes mano akys mėgsta į tave pažiūrėti.

Tai tos pačios akys, kurios tiesiog klykia kaip labai tave myli,

Bet tu į tai nereaguoji, ir dėl to jaučiuosi sušiktai.

Kartais, kai mudu kalbamės, aš bandau tau atsiskleisti,

Bandau tave priversti atverti ir savo širdį, bet...

Tu tiesiog lieji beprasmius žodžius, kurie varo mano į neviltį,

Kurie atima iš manęs tikėjimą, kad tai kada nors pasikeis...

Gal kada nors išauš ta diena,

Kai tavo akys kuriose tik dirbtina meilė pažvelgs nuoširdžiai,

Gal kada nors ta ledinė širdis atitirps

Ir mudu galėsim vienas kitą mylėti amžinai...

Atleisk ir pamiršk

Kai vėl žiūrėsi į dangų su žvaigždėm

Sugebėk man atleisti...

Nes aš prašau tavo atleidimo,

Prašau, atleisk...

Atleisk, kad tave mylėjau,

Atleisk, kad norėjau būti kartu.

Atleisk, kad mano meilės tau buvo per daug,

Atleisk, kad norėjau jog būtum laimingas.

Atleisk, kad aš tavim tikėjau,

Atleisk, kad nemačiau tiesos.

Atleisk, kad širdį tau atvėriau,

Atleisk, kad taip norėjau suteikt tau džiaugsmo.

O jei nesugebėsi man atleisti,

Tai bent pamiršk mane...

Pamiršk ką padariau,

Ką tau suteikiau...

Pamiršk tas mano žalias akis,

Pamiršk ir plaukus švelnius.

Pamiršk jaukią šypseną,

Pamiršk ir tas, tavo išmylėtas lūpas.

Pamiršk mano skardų juoką,

Pamiršk kartu leistas naktis.

Pamiršk mano skambų vardą,

Pamiršk ir tai, kad kažkada egzistavau.

Ta naktis...

Ar dar pameni tą naktį,

Kurią praleidom kartu ?

Ar dar atmeni tą aistrą,

Kurią patyrėm abu ?

Karštos lūpos,

Miklios rankos.

Saldūs žodžiai,

Ir liežuviai.

Troškimas būti kartu,

Per amžių amžius.

Noras mylėti

Ir būti mylimam.

Aimanos ir dejonės,

Tik malonumo kupinos.

Švelnūs judesiai,

Tik dalis mūsų meilės.

Ar dar pameni,

Kaip viskas vyko ?

Ar dar atmeni,

Žvakes kurias pats degei ?

Romantika ir raudonas vynas,

Rami muzika ir tavo šypsena.

Atsidavimas ir aistra,

Viskas tada valdė mus.

Iki šių dienų,

Iki paskutinių laikrodžio dūžių.

Nakties vaizdai,

Lieka mano atminty.

Leisk dar kartą klyktelėti,

Leisk dar kartą įsikibti į tave rankomis.

Leisk tau priminti ką tada jautėm,

Leisk vėl viską pakartoti.

[Mintys mano galvoje]

Dryžuotos kojinaitės ir pūstas sijonukas.

Trumpi marškinukai ir rožinis paltukas.

Aukšti batukai ir madingas rankinukas.

Tvarkingi plaukučiai ir mielas veidukas.

Kažkada taip atrodyti labiausiai bijojau,

O dabar be to gyvent negaliu.

Kažkada tikėjau, kad liksiu amžinai paprasta,

Bet pati nepastebėjus save apgavau.

Gyventi man tas pats kas ir žaisti,

Mylėti, tik laiko praleidimas.

Jausmai paskendo giliai širdyje,

Egoizmas užvaldė mane.

Prieš metus, o gal ir du

Bučiau save nuo tilto numetus,

Na o dabar tik pagirti sugebu

Tik dar labiau pariesti nosį.

Nusistatymai mano gazdina žmones,

Ir man visai nesvarbu.

Kažkada tikrai būčiau dėl to gailėjusi,

O dabar kaip tik džiaugiuos.

Gyvenimas man tapo išdavikiškas,

Nedraugausiu aš su juo mielai.

Žaisiu, keiksiu ir velnias žino ką darysiu,

Mylėsiuosi ir tyčiosiuosi vienu metu.

Gal durnai čia viskas skamba,

Mat pati nežinau ką rašau.

Gal dabar galvoji, kad tai melas,

Bet giliai širdy gerai žinai, kad tai tiesa.

Smile [ Part 2 ]

Norėjau kažką jam dar pasakyti, bet ilgai tylėjau, mąsčiau.

-Prisipažinsiu, ašaras lieju, nes man skaudu, žinau, kad jos nieko nepakeis, bet patikėk, po to pasijuntu daug geriau, nei viską laikydama savyje ir dirbtinai šypsodamasi.

Jis ilgai į mane žiūrėjo tylėdamas, jo akys atrodė sudomintos, gal kiek per daug.

-Na, o ar aš išgirsiu viso to priežastį ? ,- visai nesitikėjau tokio jo klausimo, kažkaip maniau, kad jis tik kalbės tai, kas paneigtų visus mano apmąstymus, bet, kad norės sužinoti priežastį niekada nepagalvojau.

-Tai kvaila ,- ištariau nusijuokdama ,- Net labai kvaila, aš tiesiog pasijutau lyg išduota savo geriausios draugės ir tiek ,- patraukiau pečiais, stebėjau kaip jis reaguos į tai. Sulaukiau supratingo linktelėjimo ir nuoširdaus rankos spustelėjimo. Sudominta tokios jo reakcijos aš įdėmiai jį stebėjau, net kiekvieną jo judesį bandžiau geriau suprasti, norėjau žinoti, net ką jis galvoja.

-Suprantu tave, aš taip pat esu taip pasijautęs ,- tardamas šiuos žodžius jis šyptelėjo. Malonia, jaukia ir šilta šypsena, kuri tiesiog žavėjo. Taip ir sėdėjau žiūrėdama į jį, taip ir neatitraukiau savų akių nuo jo. Nelauktas šiltas vėjas papūtė kaip tik tada, kai man reikėjo gaivaus oro. Pajutau, kaip švelniai jis sujudino mano plaukus, kaip plaikstė juos į visas puses. Nusijuokiau. Pakvipo vyšnių žiedai kurie kaip tik pasklido po miesto gatves. Širdis suvirpėjo nuo tokio vaizdo, kurio jau senai nebuvau regėjusi. Akys sužibo, tai pastebėjo ir vaikinas sėdintis šalimais. Padovanojau jam mielą šypseną, nes man šis momentas labai patiko.

-Gražu, tiesa ? ,- paklausiau lyg tikra svajotoja ir pasitaisydama plaukus apsidairiau. Pirštais sugavau skriejantį žiedlapį ir giliai įkvėpiau jo aromato.

-Be galo. Nesu matęs nieko panašaus ,- ištarė šiltas jo balsas ir tada pagalvojau, jis tikriausiai ne vietinis. Tai buvo logiškiausias paaiškinimas, nes jo nesu niekada mačiusi, o ir jis pats sakėsi nematęs tokio širdžiai mielo peizažo.

-Tu ne iš šių apylinkių, tiesa ? ,- priverčiau užduoti šį klausimą garsiai. Jis linktelėjo.

-O iš kur tu ? ,- norėjau apie jį daugiau sužinoti. Mano svajonių šalis, mano Japonija buvo mylimiausia vieta šioje žemėje, bet norėjau žinoti iš kur šis vaikinas, kuris taip labai mane domino.

-Iš toli, iš ten, kur ne taip gražu, kur vėjas be galo šaltas ir nedžiugina manęs taip, kaip dabar čia ,- sakydamas jis mielai šypsojosi, tuomet pasilenkė ir atsargiai man nuo veido patraukė krentančią plaukų sruogą. Suvirpėjau nuo jo prisilietimo, virpėjau ir nuo jo kvapo, kurį man atnešė vėjas.

-O tai yra kur ? Nejaugi iš tolimosios sniegynų šalies ? ,- susijuokdama ištariau, nors gal tai skambėjo kaiek rimčiau nei maniau. Na taip, neturėjau omeny, kad jis iš kokios Aliaskos, bet iš tos vietos, netoli šiaurės, kur snieguotose pievose ganosi baltosios meškos.

-Na, toje šalyje yra sniego, bet tai ne tolimoji sniegynų šalis ,- kalbėjo jis, supratau, nenori tiksliai man pasakyti iš kur yra, na ir nereikia, juk jis net nežino iš kur aš.

-O ar vardą tu turi ? Esi be galo paslaptingas, tad norėčiau ką nors sužinoti, mat visgi tai tu pamatei ir sustojai prie manęs kai verkiau ,- palenkiau galvą, kad geriau jį matyčiau, kad galėčiau geriau įsižiūrėti į jo veidą.

-Turiu, bet jis nėra toks paslaptingas kaip aš, jis net nėra įspūdingas, vardas toks, kaip ir daugelis kitų ,- kalbėjo vaikinas aukštu balso tembru. Aš vos galėjau nusėdėti savo vietoje, taip norėjau daugiau apie jį sužinoti, taip troškau daugiau pakalbėti.

-Pasakyk jį man, jei tau nėra sunku ,- pasakiau it mažos mergaitės balseliu ir plačiai jam nusišypsojau. Klastingai šyptelėjęs jis susijuokė ir mandagiai linktelėjo.

-Kajus. Manasis vardas yra Kajus, o jo reikšmė yra džiaugsmas, džiaugsmingas ,- paaiškino man, lyg suprasdamas, kad norėsiu tai sužinoti. Šypsojausi, tas vardas jam tiko, mat jo reikšmė labai atspindėjo vaikinuką.

-O tavo vardas koks ? Tikiuosi jis nereiškia liūdesio, nes tada tau bus netinkamas ,-jo balso tonas nustebino mane,net labai. Tada susimąsčiau. „O jei tikrai, ką gi reiškia tasai mano vardas?“

-Na, mano vardas yra Milena, ir ne, jis nereiškia liūdesio ,- pasakiau kiek pašaipiai, man darėsi vis linksmiau ir jaukiau.

-Ne ? Tai ar pasakysi jo reikšme, ar man teks smalsauti ? ,- pradėjau juoktis, mat jis pasilenkė prie manęs, jo akys buvo arčiau mano veido, net šiurpas bėgo per kūną.

-Ne, Milena reiškia žmonių meilė ,- pavarčiau akis, nes maniau, kad toks vardas, ar bent jau jo reikšmė, man netinka. Kajus taip nemanė, jis plačiai nusišypsojo ir švelniai perbraukė pirštais per mano skruostą.

-Manau jis tau tinka ,- nuoširdžiai ištarė jis ir tada atsitraukė. Vėl pūstelėjo vėjas, vėl aplink pasklido vyšnių žiedai ir man visai nesitikint Kajus atsistojo, pasitaisė savo švarką ir pasisuko į mane.

-Na, buvo malonu susitikti Milena, tikiuosi dar kada gausiu progą tave pamatyti ,- pasakydamas jis nulenkė galvą. „Dievaži, argi taip nesielgiama senoviniuose filmuose?‘‘ paklausiau pati savęs, tada plačiai išsišiepiau ir linktelėjau.

-Man taip mat, Kajau. Norėčiau kada ir vėl susitikti, mat tu paskaidrinai man dieną. Ačiū ,- ištariau stodamasi ir jam linktelėjau. Tas linksėjimas, buvo mano įprotis nežinau jau iš kurių laikų atėjęs, bet, kiek pastebėjau, Kajui patiko toks lyg ir formalumas. Jis plačiai nusišypsojo ir nuėjo savo keliu tolyn. Aš dar ilgai į jį žiūrėjau, kol galiausiai nemačiau jokio silueto.

Ne už ilgo atėjo naktis, nusileido saulė, pasirodė mėnuo, oras dar labiau atšalo ir aš apsikabinusi save rankomis pasileidau keliu namo.

Smile [Naujas bandymas kurti]

Žiūrėjau į jį, laikantį taurę su viskiu. Viena taurė po kitos, vienas butelis sekė paskui kitą ir tai nesiliovė. Ilgai tęsėsi mano akyse, kol galiausiai privertė susimąstyti „Nejaugi aš jį privedžiau prie to ?“

Negalėjau tiesiog žiūrėti, kaip jis žudo save alkoholyje, nes man pritrūko drąsos viską paaiškinti, nes aš negalėjau prisipažinti. Buvo tiesiog sunku stebėti visą šitai, norėjau pulti ir sunaikinti visą tą šlamštą kuriame dabar gulėjo man brangus žmogus, bet tai elgtis jau neturėjau teisės. Tikriausiai neturėsiu niekada

1.

Ilgai iš galvos nedingo vakarykščio nuotykio vaizdai. Plati naujo mano draugo šypsena, skardus juokas kuris privertė mane suklusti ir nuostabios jo akys, kurios tiesiog neleido atsitraukti.

Taip, suprantu gerai, kad tai skamba kaip įsimylėjusios mergiotės sapaliojimai, bet iš karto patikinu visus, kad taip nėra. Kajus , mano naujas draugas, yra tik įdomi asmenybė, įdomus žmogus, kuris į mano gyvenimą atkeliavo vos vakar, kai iš dangaus pradėjo kristi pirmasis sniegas. Tikriausiai keistai skamba visa tai, žinant, kad aš jaučiu trauką būti su juo ir, kad esu įsitikinusi jog jam nesimpatizuoju. Visgi, aš netikiu tokiais dalykais kaip meilė iš pirmo žvilgsnio...

Savęs jau kelintą kartą šiandien klausiu, kas jau tokio verčia mane galvoti apie naująjį draugą, ką gi jis turi tokio, ko neturi mano geriausieji draugai ? Gaila, nerandu pati atsakymų į savus klausimus, tik žinau tiek, kad buvimas šalia Kajaus, tas kelias valandas buvo nuostabus. Kiekvienas jo ištartas žodis įtraukdavo mane, norėjau klausytis jo balso tono, norėjau stebėti jo veidą, kuris persikeisdavo, kai pasakydavau ką nors įdomaus arba keisto. Viską, net kiekvieną jo ištartą žodį aš atsimenu kuo puikiausiai.

Sėdėjau aš ant suolo it kvaiša liedama ašaras dėl prarastos draugės kuri pamiršo viską dėl savo vaikino, verkiau ir kūkčiojau lyg maža mergaitė nekreipdama dėmesio į nieką, kol galiausiai pajutau kaip sujudėjo suolas ir, kaip ant mano kelio atsirado kažkieno ranką. Turiu pripažinti, maniau, kad iškeiksiu tą žmogų visais man žinomais žodžiais ir tikrai ketinau tai padaryti, bet vos patraukus rankas nuo akių ir pažiūrėjusi kas toks drįso sudrumsti mano depresijos minutę aš sustingau. Ne dėl to, kad tas žmogelis buvo kažkoks bauginantis ar klaikiai gražus, tikrai ne. Sustingau, nes jis vienintelis atrodė susirūpinęs manimi iš tikro. Jo rudose akyse buvo matyti sumišimas, jos vienu metu norėjo žinoti kas man negerai ir tuo pačiu klykė, kad nori man padėti. Švelni, gan maloni šypsena žmogaus veide privertė mane nusiraminti, ir tada, kai jau atrodė, kad jis pasakys kažką kvailo ir išblaškys visas mano svajas, aš gavau smūgį į paširdžius. Nemeluosiu, tiesiog prasivėrus jo, to žmogaus, to vaikino kuris mane sužavėjo burnai iš jos pasklido angeliškas, aksominis ir tuo pačiu, it lelijom atsiduodantis balsas. Tas balsas privertė mane atsidusti iš širdies ir žiūrėti susidomėjusiomis, nebe liūdnom, labiau smalsiomis akimis tiesiai į vaikinuką.

-Ar žinai, kad ašaros nieko neišsprendžia realiame gyvenime ? ,- paklausė aksominis balso mišinys. Aš palenkiau galvą į šoną ir nusivaliau riedančią skruostais ašarą. Lūpas laikiau suspaudusi į vieną tiesią liniją, nežinojau ką daugiau daryti.

-Na, o ar supranti, kad žmogaus šypsena yra didingas simbolis ? Žmonių šypsenų liepsna gali sudeginti visas tamsos jėgas, tarp jų ir liūdesį, netektį, nusivylimą ,- Vėl kalbėjo tasai balsas, o jam nutilus išvydau tik nuoširdų šypsnį kuris buvo matyti ir vaikino akyse. Sustingau savo vietoje. Ašaros nebėgo, o ir lūpos vertė šyptelėti, atrodė, kad jis tiesiog iš mano akių, nuo kurių negalėjo atitraukti savo žvilgsnio, nuspėjo, kas negerai. Dėkinga linktelėjau, bijojau prabilti, kad nesudrumsčiau jo sukeltos atmosferos, bet ir sėdėti tyloje, nebuvo mano sritis.

-Gal ir žinau, kad ašaros nieko nepakeis, gal žinau ir tai, kad šypsenos sutvirtina gėrio siekimą, spinduliuoja gydančias emanacijas ir išsprendžia problemas. Bet kas iš to ? ,- Na, sugebėjau ištarti tik tiek, buvo keista kalbėti su nepažįstamuoju, bet jis atrodė artimas, o mano pasakyti žodžiai matyt jį paveikė, nes jo veide suspindo plati, šilta ir jausmų kupina šypsena. Nuo jos man darėsi šilta širdyje.

-Kas iš to ? Hmm, tikriausiai aš noriu pasakyti, kad tau nereikia liūdėti ir lieti ašarų, užtenka šypsotis gražia šypsena, kurią tau dovanojo, kad galėtum būti laiminga. ,- Pasakęs jis atitraukė savo ranką nuo mano kelio, tik dabar pajutau, kaip tvirtai galėjau jaustis, kai jo ranka lietė mane.

Amžinai [Kažkas rašyta dėl kažkokios netikusios melodijos galvoje...]

Kai saulė leidžiasi tolumoje

Ir dangus, tampa tamsus,

Aš matau tenais žvaigždes

Kurios, spindi kaip tu.

Ei, ar ir tu jas matai ?

Jauti, kokią šilumą jos skleidžia ?

Ar supranti, kad jos priklauso mums,

Kad jos dalis mudviejų ?

Ačiū, kad tu esi šalia...

Žiūrėdama į jas jaučiu,

Kad tu amžinai būsi su manimi.

Ačiū, ačiū, kad tu egzistuoji,

Ačiū, kad myli mane.

Dienos bėga nesustodamos,

Ir abu tai jaučiam.

Bet ne tai mums rūpi,

Ne, svarbūs tik aš ir tu.

Ei, ar tu supranti,

Tai ką noriu pasakyti ?

Ar žinai, kokios brangios man naktys,

Ne,ne ne...

Koks brangus esi tu ?!

Kai tu esi šalia

Laikas tiesiog sustoja

Žinau, gerai žinau,

Kad tai niekada nepasikeis.

Lygiai taip pat, kaip naktis,

Kaip nakties žvaigždės.

Mes liksim kartu,

Tik tu ir aš.

Ir nesvarbu kas nutiks

Tikėsiu mumis, tikėsiu tavim

Žinau, tu irgi tuo tiki,

Tiki, kad niekas nesikeis.

Pertraukėlė per chemijos pamoką [Nea, per ją nebuvo nieko baisaus]

Balta balta kur dairais

Kraujas telkšo ratilais.

Bėga basas angeliukas

Pjaustos vargšas tas kvailiukas

Gyvenimas ?

Gyvenimas - nejaugi tai tik žaidimas ?

Žaidžiu jį ir dažniausiai pralaimiu,

Retai kada galiu pasigirti laimėjus...

Tokia jau ta mano gyvenimo tiesa...

Žvelgiu į skriejantį pro akis gyvenimą,

Galvoju, kuo galiausiai jis pasibaigs.

Dažnai kyla noras, kad jis pasibaigtų tuojau pat,

Bet ne retai norisi amžinai žvelgti į jo grožį.

Gyvenimas, gražus.

Tai puikiai dabar žinau, nors gal neparodau.

Šypsosi mat jis man savo ryškiomis spalvomis

Ir bando užtikrinti, kad viskas bus gerai.

Tikiu...

Tikiu aš juo ir nesirengiu dar paleisti to tikėjimo,

Kuris toks brangus, toks sunkus...

Kaip ir tas mano gyvenimas kurį gyvenu.

Trumpa velniava apie rytojų.

Tu,mano išsvajotas rytojau,

Žvelgiu į tave plačiai pramerktomis akimis.

Tikriausiai vis iš tavęs tikiuosi kažko neįtikėtino,

Kažko nustebinančio ir mielo.

Dar ilgai naktimis kankinsiuosi,

Galvosiu ką gi tu man atneši.

Gal minutę tikros laimės, gal lašą džiaugsmo,

Gal kibirą šalto vandens ir tuo pačiu karštos meilės ?

Dar vienas rytas... [Pora žodžių ir gana]

Dar vienas monotoniškas mano rytas...

Ir vėl klausau tos pačios muzikos, kaip ir rytą prieš tai...

Vėl mėgaujuosi tais pačiais ''Pusryčiais''

Kava, kurį šį kartą pasitaikė mažiau saldi, tikriausiai vienintelis skirtumas.

Vėl it maniakė sėdžiu savo bloge ir svaigstu ne į temą.

Kaip ir kiekvieną rytą taip ir šį, aš pasenau keliomis valandomis...

Kaip ir kiekvieną rytą aš vėl svajoju grįžti į lovą ir taip nenoriai stebiu laikrodį dešiniam ekrano kampe.

Taip nenoriai turiu tenkintis rytu...

2010 metų Kovas [Žmonės, nepersigąskit, tai tik prisiminimai ir durniavimas tuo pačiu]

• Ašaros rieda skruostais išbalusiais
  

Britvutė tarp pirštų sutrūkusių spaudžiama
Rėžiu sau ranką skersai išilgai
Skausmas aptemdo protą juodai.

Mirti bandau, kraują aukoju
Bet nesigauna, nepasiduoda
Ar vena per giliai, ar jėgų per mažai
Noriu tik vieno, pasimirti greičiau

Teka jau kraujas, grindys raudonos
Bet siela vis stovi, nebe išeina
Protas šviesėja, rankos tik dreba
Ima rašiklį, šiuos žodžius skrebena.

Ašaros sūrios griaužia man veidą
Rankas gelia, skylės nelemtos
Padėti nieks nenori, gyventi tik verčia
Kankinkis mieloji, nors ir neverta

Ieškau britvutės, riežtuko, peiliuko
Bet ko, kad pasimirt greičiau padėtu
Dėje, britvutė kvaila...
Tik skausmas beprasmis...

Kraujas jau baigia ant rankos pridžiūti
Liks randai - prisiminimas
Kaip mergaitė išeiti norėjo,
O galvoje jos buvo mintys žudančios VISKĄ

"Perpjauk venas, perrėžk gerklę, pakabink virš tilto, užsmauk negyvai.
Neleisk kvėpuoti, dusink mirtinai, aptemdyk man viską, akis sunaikink.
Nuleisk visą kraują, paliki be jo, Leisk numirti, išeiti, negrįžt.
Leisk nudažyti tavąsias rankas, pasididžiavimu ir savo krauju...

Kas sugebėtų tai padaryti ?
Mergaitė nežino, nesužinos
Visi per bailiai, tėveliai tik gina
Nors patys ir veda vaiką prie grimo...

*********************

• Ranka jau dega - Ak, palikit!
  

Leiskit iškęsti šį skausmą - prašau
Kraujas krešėti senai jau pradėjo
Ranka jau dengęs randais dideliais

Nereikia durnyno, nereikia vaistų
Geriau jau kulkos prie smilkinių
Geriau status skardis,
Ar praraja gili...
Kad tik nereikėtų daugiau alsuot...

Neriuosi į tamsą, į pragarą karštą
Bus man ten rojus, bus ten šviesa
Kol gyvenu čia ir verkiu
Noriu tik vieno - mirti greičiau

Randu tą kvailą, metalo daiktą
Kulkų jame net šešios... tik šešios
Dedu prie smilkinių - nieko nejaučiu
Statau į tarpuaky - kažkas geriau

Nuspauskit gaiduką! Paskui maišan!
Numeskit nuo tilto - užbaikit visai!
Pamirškit mane, ir mano gyvybę
Buvau tik šešėlis, durnės paskutinės

2009 metų Spalio ištraukos [Nusprendėm sau priminti tai]

2009 SPALIO 18

PASKUTINIAI ŽODŽIAI :

Aš tebežiūriu į dangų ir prašau tavęs,
Kol mano kūnas nepranyko
''Apkabink tvirtai mane dar kartą''
****
Mes skaudinome vienas kitą labai daug kartų,
Negalėdami, vienas kito suprasti
Išgraviruotas žiede, kurį tu paleidai į mane,
Mūsų pažadas liko neištesėtas
''Net dabar, aš tave atsimenu''
****
Mano prisiminimai tolsta nuo manęs
Mes galime daugiau niekada vienas kito neišvysti, bet...
Tu visada buvai ten, dėl manęs,
Aš meldžiu, kad tu niekada nepasikeistum
Aš negaliu atsikratyti paskutinių ašarų, kurias tu manyje palikai
****
Net jeigu aš dingstu su šiuo baltu sniegu,
Aš noriu žydėti tavo širdyje, amžinai.
****
Niekada neužmiršk šilumos,
Kai mes buvome labai arti, laikydami vienas kitą,
Netgi kai tu myli kažką kitą, Aš niekada nepaleisiu tavo balso,
Kurį išgirdau paskutinį kartą.
''Aš noriu nugrimzti į gilų miegą''

LAPKRIČIO 2

IŠSISKYRIMAS

Atrodo, jau turėčiau būti pripratus prie netekties, prie skausmo širdyje...
Bet vis dėlto, man vis dar skaudu...
Man sunku galvoti, kad tavęs nebėra šalia, kad tu ne su manimi...
Man labai sunku be tavo žalių akių, be tavo nuostabaus veidelio...
Man sunku, be tavo prisilietimų, be šiltų žodžių, kurie visą laiką palaikė mane gyvą...
Man darosi vis blogiau pagalvojus, kad tavęs jau nebeturėsiu,
Vis blogiau, supratus, kad nuo šiol į dangų žvelgti teks vienai, o gal ir nebe teks... Juk ten, matysiu tave, o to ištverti nebegalėčiau
Kol dangus neišnyks, tol jausiu tave savyje,
Jausiu, tavo šiltą alsavimą prie savęs, kai tu, sakydavai ''Myliu'',
Girdėsiu tavo juoką, amžinai skambantį manyje, amžinai laimingą ir tyrą...
Bet TIKROJO tavęs aš nebeturėsiu, o jeigu ieškočiau, nerasčiau. Nes žinočiau, kad aš dėl visko kalta, kalta, nes tavęs netekau, kalta, kad tave praradau. Ir nesvarbu, kaip tave myliu, koks tu man svarbus, aš nebegalėčiau pažvelgti į tave ir sakyti MYLIU, nes žinau, kad tai jau per vėlu...
Tad išklausyk, kai žiūrėsi į lietų, brazdenantį į tavo langą atsimink mane, atsimink tokią, kokia būdavau, kai tu mane apkabindavai, kai pasakydavai ką nors nuostabaus... Nors, aš tikrai suprasiu jeigu tu pamirši mane, aš dėl to nepyksiu, bet... Patikėk, tu amžinai liksi manyje, nesvarbu kur bebūtum...

2009.11.04 metų istorijos pamoka ;D [Gandras mat ;D ]

ISTORIJOS PAMOKA
L-Aš papiešiu...
M-Aš pakursiu..
****
Ta akimirka buvo nuostabi!
Jis skrido tarytum paukštis, suklykė lyg gervė, o akys tapo bedvasės.
Veidas išbalo ir tapo visiškai baltas, lyg gandro...
Nuaidėjo garsus TRAKŠT...
Tuomet pradėjo klykti daugiau gervių, o Aš, juodas varnas, susiėmęs už šonų kvatojau.
Tai buvo neapsakomai NUOSTABU!
****
Kraujuojančios akys šaukiasi JO
Bet Jis, negirdi...
Kraujuotom kojom bando Ji nusivilkti iki vonios, bet sunkiai sekasi...
Supjaustytų rankų pagalba, Ji nusivelka į vonią ir kartu su peiliuku rankoje, atsigula...
Dar kartą surikusi Jo vardą Ji kilsteli peiliuką ir dabar vonioje nebeliko gyvybės.
Tik kūnas su ertme viršuje ir kūno dalis, raudonom, išsišokusiomis akim !



Enlarge this image


Tuo ir baigėsi 2009.11.04 Istorijos pamoka.
Šį kūrinį ( jeigu jį taip pavadinti galima ) paskirsiu savo klasiokei Laurai Nes jai laabai patiko gandras

Rudens lapai išnyko kaip ir tu [Juk pati dėl to kalta esu]

Bėk, dink iš akių...

Kartojau nenorėdama ir verkdama.

Paleidau tave iš savo rankų it pernykščius lapus,

Norėjau, kad būtum laisvas.

Žiūrėjau, kaip nedrąsiai šaliniesi,

Sukiojaisi atgal, akys meldė to nedaryti.

Sunku man buvo, pats gerai tai žinai,

Bet gyvenimas spaudė, teko rinktis...

Taip, žinau geriau nei tau atrodo,

Kad tas tavo paleidimas, atidavimas likimui buvo nedoras,

Neatleistinas ir labai skaudus dalykas,

Bet viską dariau dėl tavęs... Bent jau taip teigiu.

Sugebėk viską pamiršti.

Nenoriu, kad galvotum apie mano ašaras,

Nenoriu, kad atsimintum, kaip tave mylėjau.

Noriu kad viską pamirštum, ištrintum iš atminties, lyg blogą dieną...

Gaila, iš mano gyvenimo tu neišnyksi, kaip tie rudens lapai,

Ir niekas tavęs, kaip jų, nepakeis.

Amžinai prisiminsiu tavas akis ir tą vaikišką šypseną.

Amžinai mylėsiu tave, bet stengsiuosi laikyti tik savo broliu... Draugu... Pažįstamu.

GDragon [Momentinis prikolas - ne visiems suprasti skirtas]

Mielas, gražus, idealus, nuostabus...

Dievaži, tu turi tiek daug vardų ir nei vienas neparodo tavęs tokio, koks iš tiesų esi.

Kai sakau idealus, tai tariu tyliai, nes šitas žodis tampa bevertis prieš tave.

Tavo šypsena - žudo. Akys - užvaldo. Juokas - verčia nusišypsoti, o balsas.. Ech, tas tavo balsas, kaip norėčiau įstrigti kažkur, kur amžinai tik jį ir tegirdėčiau. Suprask, kad nori, jis nepakeičiamas man.

Rytas, diena ir naktis... Visada galvoju apie tave...

Ramiai neužmiegu, jeigu nepamatau tavęs prie savęs, ramiai neatsikeliu, jei tu nepasakai labas rytas...

Žinok, gyventi be tavęs negalėčiau, tad tikriausiai tai parodo, jog priklausoma aš esu tik nuo tavęs.

Kiekvienas tavo prisilietimas verčia širdį sustoti, kiekvienas pasiųstas bučinys tiesiog apsvaigina...Ir taip be krašto.

Nori pakalbėsiu apie tavo kūną ? ;D

Spėk kiek kartu į jį spoksojau su tystančiom seilėm ? Neatspėjai, ne tūkstantį ir ne du... Cha, tai maži skaičiai...Į jį aš žiūriu kiaurą parą jau ilgus metelius.

Taip - išprotėjau. Taip - rašau tik iš pricipo.

Ne - tavęs neįsimylėjau, tik sugalvojau pajuokauti.

Taip - apie tavo idealumą nemelavau, na... bet... žinau idealesnių ;D

Krč, nusišnekėjau ;D

Be Happy [No, really, be happy]

Šypsokis, kaip tą dieną kaip mudu susitikom.

Šypsokis, kaip tada, kai permirkęs sniegu grįžai namo.

Kvatok iš širdies, kaip tada kai numynei man koją.

Juokis iki ašarų, kaip tada, kai pamatei mane su veido kauke.

Būk laimingas, kaip tada, kai buvai mažas vaikas.

Būk linksmas, lyg vėl išgyventum linksmiausius savo gyvenimo mementus.

Šok, kaip tada, kai gavai naują dviratuką.

Klyk iš laimės, kaip tada, kai supratai, kad šiandien tavo gimtadienis.

Nusišypsok, kad galėčiau ir aš tai padaryti, nes tavo šypsena mane linksmina.

Ne, nesakau, kad ji juokinga, ji tiesiog užkrečiama.

Juokis, kad galėčiau ir aš pasijuokti.

Ne, ne iš tavo juoko, o dėl to, kad man patinka žiūrėti į tavo akis kurios taip pat juokiasi.

Gyvenk, taip, kaip gyvenai iki tol kol susitikom ir nepradėjom gyventi drauge.

Mylėk, taip, kaip mylėjai tą benamį katinuką, kuris netikėtai užklydo prie tavo kojų.

Svajok, kaip svajojai tada, kai išvydai krintančia žvaigždę ir klykiai, kad būsi kosmonautas.

Tikėk, kaip tikėjai būdamas vaiku, kad Kalėdų senelis tikrai įlenda pro kaminą.

Gyvenk ir žvenk, kaip darau ir aš ;D

Plasnok spalvotas drugy

Skrisk , drugy, į mano laimės slėnį.

Skrisk, ir atrask angelą sargą, kuris mane slapta stebį,

O atradęs atvesk jį man, kad galėčiau padėkoti,

Pasakyti ačiū ir nusišypsoti.

Lėk, drugy, į pasaulio kraštą kur palikau savo širdį.

Ją atradęs nusišypsok, jai juk taip reikia šilumos,

Kurios gaila nesuteikė niekas,

Net ir aš.

Plasnok, spalvotasai drugy, ten, kur palikau išjungtą šviesą,

Ten, kur senai nebėra vilties.

Atskridęs sugrąžink viltį į tuos apleistus namus,

Sugrąžink viltį mano sielai.

Keliauk, drugy, į svajonių šalį,

Į gražiausią šioje visatoje.

Pasilik ten, kad galėtum nugyvent savo dieną,

Kad galėtum laimingai užbaigti tą trumpą savo gyvenimėlį.

Mano rytas

Sunkus rytas, dar sunkesnė naktis.

Akys vis dar užtinusios, nes negavo reikiamo kiekio miego.

Štai, po keturių valandų tragiško miego su sapnais apie pavogtą kompiuterį, aš džiaugiuosi, ar bent kažką panašaus darau su širdžiai mielu ir gal kiek per daug užsaldintu kavos puodeliu.

Dievaži... Kaip mielai dabar smigčiau tiesiog čia, vietoje, ant stalo...Bet žinau, kad turiu susilaikyti, mat reikia nevėluoti į autobusą kuris mane į mokyklą ir taip pristato jau po paskutinio skambučio...Ech... Keistas rytas, bet galiu pašokti su gera muzika ;D

G-dragon & T.O.P - High High mp3 - love too much ;D

Bye ^^

[Knygos ištrauka iš mano gyvenimo ;D]

"Nepabandžiusi nesužinosi", nuskambėjo mano galvoje ir aš pasidaviau tai traukai, tam durnam pasiūlymui.

Nelauktai atsidūriau jo glėbyje, mūsų akys žvelgė tiesiai.

Jutau gilų jo ir savo kvėpavimą kuris nelauktai tapo lyg vieno asmens.

Jo akys sužibo, kai aš labiau prisiglaudžiau ir štai, išvydau lėtai pasilenkiant jo veidą ir besimerkiant akis.

Netikėtai pati užsimerkiau ir pajutau jo karštas lūpas ant savų.

Mudviejų lūpos judėjo vienu ritmu, nesitraukė.

Netikėtai jis lengvai krimstelėjo mano apatinę lūpą, tuomet pradėjo jo lūpos lėtai slysti manuoju kaklu.

Tyliai aiktelėjau. Jis vėl grįžo prie mano lūpų ir prilietė jas liežuviu, nežinau kodėl, bet net neprasimerkusi lėtai pravėriau savo burną ir jau atrodė, kad fejerverkai negali garsiau trankytis.

Jo liežuvis lėtai atsirado mano burnoje ir ten sutiko manąjį .

Netikėdama, kad taip elgiuosi su beveik nepažįstamu asmeniu nuvijau mintis tolyn, mėgavausi bučinių ir labiau apsikabinau jį...

[Dalis tiesos] Esu kokia esu

Prašau, priimk mane tokią kokią esu, neprašyk pasikeisti, nes man bus per daug sunku.

Žinau, tau gal norėtus idealios personos, bet aš tokia nesu. Turiu savo trūkumų.

Mėgstu kartais pafantazuoti , net realybėje, kartais per daug prisisiaučiu ir galiu pasirodyti netašyta pana. Bet juk kiekvienas su savo ydomis yra išskirtinai gražus...

Tad jeigu tu man sakysi ''Pasikeisk dėl manęs'' aš turėsiu tau atsakyti ''Eik tu švilpti...'' pamosiu tau ranką ir atsukusi nugarą nueisiu. Nes tikrai nesirengiu pakeisti savęs, kad paskui turėčiau kankintis kieno nors rėmuose.

[Grįžtam prie senos kūrybos]

Varvindama raudoną it rožės žiedlapiai kraują

Ant to balto, nekalto ir puraus sniego

Aš nieko nejutau, negalvojau

Žiūrėjau į rausvus taškus ir nieko nenorėjau.

Klykti nebuvo reikalo, tylėjau lyg kapas.

Žvelgiau į tą sniegą norėdama atsidurti po juo,

O mano skruostais ritosi ašaros.

Ne tiek iš sau teikiamo skausmo, kiek iš širdies kančios...

Nenorėjau per daug džiaugtis tokiu išėjimu,

Nenorėjau net šypsotis dėl tokios mirties,

Bet matyt nedora giltinė tiesiog laikė mane savo valioje,

Vertė ji išsišiepti lyg ausų... Vertė šypsotis tamsiu krauju...

------------------

Aš nežinau kodėl, nežinau

Kodėl pasibaigė mūsų meilė, net neprasidėjus,

Kodėl viskas sukosi taip greitai,

Kodėl negavom galimybės mes du!

Norėjau, šokti ir mylėti,

Stebėti tavo rudas akys ir šypsotis.

Troškau pasiduoti tavo rankom

Ir amžinai pasilikti tavo glėbyje...

Baigėsi ta meilė, kurios kažkada norėjau

Baigėsi ir jausmai kuriuos užgožė netikusios mintys.

Dingo iš širdies bet koks jausmas,

Dingo noras tave regėt savo akyse

Dalis tiesos [Iš mano gyvenimo]

Rami muzika, kuri lyg ir varo į depresiją, jeigu neturi kas pakelia nuotaiką.

Smilkstantys smilkalai, nuo kurių jau tiesiog sukasi galvą.

Taurė burbuliuojančio gėrimo kuris nereikiamiausiu metu trenkia į galvą.

Tai tik įprastinis mano vakaras...

Dar kartais atsiranda degančios žvakės, nuo kurių liepsnos sušyla širdis,

Neretai ateina ir draugiška katė, kuri visada priverčia mane atsidusti.

Kompaniją palaiko ir pliušinis, geriausio draugo dovanotas meškinas,

Bet ko labiausiai reikia, to šalia nėra...

Nežinau kodėl mano bandymas rašyti, gaunasi it išpažintis psichologui,

Norėčiau žinoti, kodėl mano meilė baigiasi, net neprasidėjus.

Gerai bent tiek, kad išmokau šypsotis, net tada, kai viską skauda,

Bent nesulaukiu dirbtinos užuojautos, iš kurios naudos vis tiek nulis.

Norėčiau pasakyti - mesiu šitą depresingą rašymą,

Pradėsiu juoktis ir rašyti šypsenas ištraukiančius posmus.

Bet to tikrai nebus, esu labiau dramatinė persona, nei ta, kuri rašo apie paukščiukus ir gėlytes.

Labai norėčiau pasikeisti, bet tada tai jau būčiau ne aš...

Sugrįžkim

Kaip norėčiau sugrįžti į tą vietą,

Kur žmonės primirštą tai, kas yra skaudu.

Kaip norėčiau sugrįžti į tą laiką,

Kai neegzistavo daiktavardis Kančia.

Šaltas grindinys kuris matyti iš devinto aukšto,

Ir tas atrodo daug patrauklesnis nei pasaulis kuriame gyvenu.

Kartais taip norėtųsi grįžti į visko pradžią,

Grįžti į ten, kur nėra klaidų.

Pasauli, kodėl tu turi turėti tiek daug blogybių savyje ?

Kodėl negali būti visiems vienodai geras ?

Atsukim laiką atgal, prašau,

Pažvelkim į tas dienas, kai kitiems rūpėjo ne materialinės vertybės

Į tas dienas, kai meilė buvo svarbiausia,

Kai draugų negalėjo išskirti niekas.

Grįžkim į tas vietas, kur paukščiai pirmą kartą išskleidė sparnus,

Į tas vietas, kur laivai palieką savo uostus.

Grįžkim ten, kur laikas nieko nekeičia,

Kur amžinai esi laukiamas ir kur amžinai gera sugrįžti.

Prabėgusi diena

Dabar, kaip dažniausiai ir visada aš džiaugiuosi (ar bent taip sakausi daranti) korėjietiškos muzikos garsais. 

Ne, nepulsiu dabar rašyti, kaip gražiai skamba tie, ne kiekvienam suprantami žodžiai, nekalbėsiu apie tai, kaip rami melodija užvaldo mano kūną ir sielą. Pakalbėsiu tiesiog apie save, apie tai, kas dabar mano galvoje.

Diena eina į pabaiga, liko vos kelios minutės ir jau prasidės rytojus. Tai mane priverčia susimąstyti, o ką aš nuveikiau šią dieną ? Ar buvo bent kas naudingo kuo galėčiau pasidžiaugti ?

Pamiegojau sapnuodama ne tai, ką mieliau būčiau sapnavus.

Pasidžiaugiau rytiniu vandeniu.

Pažiūrėjau filmą, kuris vertė mąstyti apie gyvenimą ir greitas mašinas.

Rašiausi su draugais, kurių pasiilgau ir su tais, kuriuos regiu vos ne kiekvieną dieną.

Išliejau gal litrą ašarų.

Sunaudojau paką nosinaičių.

Išgėriau šampano, o vėliau gavau maudytis jame.

Prirašiau niekam naudos neteikiančių žodžių.

Užėmiau vietą internete.

Ilgai žiūrėjau į telefoną.

Nenustodama klausiausi muzikos, kurios žodžius ne visus supratau.

Svajojau, kad gyvenimas gali man nusišypsoti.

Pradėjau tikėti, o tikėjimas jau blėsta...

Nieko reikšmingo kaip matyti nepadariau, tik supratau, kad liūdna man būti vienai, it tai eglei priešais mano langūs. Bet ir ne apie savo vienatvę čia skūstis aš noriu, tiesiog neradau kur daugiau išlieti užsilikusių dienos jausmų.

Kažkas

Sniegas, taip tyliai ir ramiai besileidžiantis ant tavo veido.

Tas begalinis grožis kuriam lemta pasirodyti tik kartą metuose.

Ir meilė, tokia tyra ir stipri,

Tik ją gaunu iš tavęs kartu su pirmuoju sniegu.

Šiltas apkabinimas, tvirtas rankos suspaudimas,

Žadėjimas niekada nepaleisti ir švelnūs pirštai prie mano skruosto.

Negaliu tavęs paleisti, 

Tik ne dabar, kai mūsų meilė tokia stipri.

Jausminga šypsena iš tavo lūpų,

Lengvas atodūsis ir spindinčios tavo akys.

Į jas žiūrint meldžiu, kad tik nejimčiau verkti,

Kad tik tau nepasidarytų dėl manęs liūdna.

Kylanti saulė ir tirpti pradėjęs sniegas,

Baisiausia kas gali nutikti laimės akimirką.

Na taip, ne tu ir ne aš dėl to esam kalti,

Tai tik neteisybė, dėl kurios turim likti atskirai

Be reikalo tiek vargau...[Nekenčiu už tai tavęs]

Žinai ką reiškia žodis Myliu ?

O ką reiškia žodis Amžinai ?

Žinai ? Oo...

Gal gali paaiškinti ir man ?

Kai susidėjau su tavimi man atrodė,

Dieve, aš žinau ką reiškia mylėti.

O dabar, neįsivaizduoju kas tai per žodis,

Kas tai per jausmas...

Maniau mes amžinai išliksim kartu,

Amžinai džiaugsimės ir vienas kitą mylėsim.

Ech, turėjau tiek daug iliuzijų,

Per jas nepamačiau, koks šaltas melagis tu tapai.

Bandžiau save apgaudinėti ir teigiau,

Tas jo melas laikinas... Jis greitai vėl sakys tik tiesą...

Bet juk gerai žinojau, kad taip nebus,

Tu nebejautei to, ką kažkada jutom abu.

Na, dabar aš sėdžiu apsiverkusi it kvailė ir į viską spjaunu.

Dėl tavęs nusprendžiau būti kitokia, och,

Dėl tavęs net gyvenimo stilių keisti pradėjau,

Bet kokia dabar visko nauda ?Jokios...

To jau nepakeisi, bet buvo lengva išeiti

Laikydamas tą netikusį, kažkieno išmestą ir senai pamirštą revolverį tu liūdėjai.

Tikrai, prisiekiu viskuo ką turiu, tada tavo rankos nesudrebėjo, bet tu baisiai liūdėjai,

Mačiau ašaras tavo rudojo šokolado kupinose akyse, puikiai jutau ką tu išgyveni,

Ir atsiprašau, kad tavęs sulaikyti negalėjau.

Tau buvo sunku nelenkti saugiklį, buvo dar sunkiau ištiestį ranką, 

Nekalbu apie tai, kaip turėjo būti sunku nuspausti gaiduką,

Ir tyliu lyg kapas apie tai, koks turėjo būti jausmas, kai regėjai

Tiesiai prieš tave skriejančią ir tolstančią kulką.

Niekas negalėjo žinoti kur ji sustos,

Niekas negalėjo numanyti kur nusileis ir į ką ji atsitrenks.

Gal  tu netyčia nujautei ir dėl to labai pergyvenai,

Gal tu numatei, tai, kas turėjo nutikti.

Nemeluosiu, puikiai pastebėjau, kaip tavo veide po visko pasirodė dirbtinas šypsnis.

Buvo sunku žiūrėti, kaip apsisuki ir nueini.

Buvo sunku galvoti, kad vieną palieki mane.

Bet buvo taip lengva pakilti į tą dangų virš tavo juodos galvos...

Pražudyta likau dėl tavo kaltės

Mylėjau tave, tu netikęs,visų išmyluotas vaikine.

Buvai man svarbus, po velnių, gyvenau tik mintimis apie tave.

Tavo šypseną, tą perlų prigrūstą, už kelis tūkstančius nupirktą ,

Ją irgi mylėjau kaip nieką kitą.

O ką tu darei ? Ką galvojai ? Nesužinosiu iki galo jau tiesos...

Žaidei su ugnimi, mylėjai kažką daugiau nei mane vieną,

O ir suknista mirtis tau atrodė patrauklesnė,

Gal dabar ir žinau kodėl...

Tau nelabai rūpėjo kas darėsi mano širdyje,

Dievaži, tu sėdėjai su rožiniais akiniais ir galvojai, kad viskas gerai.

Žinok, taip nebuvo, tikrai ne!

Viskas buvo blogai, kuo toliau, tuo blogiau...

Dabar žiūrėdama į tave iš dangaus keikiuosi,

Mėtau baisiausias replikas, maišau tave su purvais.

Ir tuo pačiu, vis negaliu nuraminti savo sielos, kuri trokšta grįžti pas tave,

Kuri nori amžinai likti tavo glėbyje ir širdyje...

Tiesa ta, tu mane pražudei,

Pražudei nes nematei kas buvo negerai.

Pražudei tyliai tikėdamasis,

Kad viskas išsitaisys savaime...

Nesu jau tokia baisi pesimistė - pažiūrėk, moku juoktis iš savęs

Dažnai mane gali pamatyti išsišiepusią lyg ausų ir visada besikvatojančia iš netikusių juokelių. Taip, tiesa, man patinka nuvalkiotas ir senai kitų pamirštas humoras. Taip, aš dievinu ir tas dainas, kurios tiko tik mūsų tėvams klausyti.

Kartais, iš mano kūrybos tu gali spręsti, kad esu nusivylusi gyvenimu, amžinai liūdna ir savo kelio nerandanti butybė. Tame yra dalis tiesos, bet labiau aš noriu parodyti, ne tai, kad viskuo gailiuosi, o tai, kas mano širdies gilumose.

Mano draugai puikiai žino, kad mėgstu žaidimus, ne, ne apie monopolį ar Simsus aš kalbu, mėgstu aš pavizginti uodegėlę, mėgstu ir koketiškai pasišypsoti. Kartais tai nuveda kiek per toli, o kartais tik būna pramoga visiems kurie mato.

Štai, kad ir prabilau apie ta savo koketės šypsenėle, po galais, vienas Dievas - kuriuo žinok netikiu - žino, kas slepiasi po ja. Pirmam pasitaikiusiam mano kelyje tikrai nebus progos sužinoti, kas ten užslėpta užrakinta po devyniomis spynomis ir panašiai ir taip toliau. Gal tas šypsnis nuveda prie visokių bučinių ir meilikavimų, kurie tuo metu nieko nereiškia, bet tiesa tokia - žaidimai skirti laikui praleisti, kai to labiausiai reikia, rimti dalykai jau galimi tada, kai žinai, kad išbandei tai, ką norėjai.

Save leidžiu vadinti saulute, zuikeliu, monkiki ir kitokiausiais mažybiniais žodeliais, nepykstų kai išgirstu ir kažkam negražių žodžių. Gal koks atsilikęs nuo gyvenimo žmogelis mano, kad pavadinęs mane *Bitch* įžeis mano jausmus, bet jis klysta, kaip niekada. Aš tik nusijuoksiu ir jam padėkosiu. Dievaži, ačiū, man senai reikėjo išgirsti, kad nesu mieliausias padarėlis žemėje.

O jei kalbant apie mano meiluma, turiu pasakyti daug, bet gal pasakysiu mažai. Nuo savo pirmųjų žingsnių šitam pasaulyje, aš gyvenau laimingą ir spalvingą gyvenimą, draugavau su princesėm ir visokiausiais meškiukais, klausiausi pasakų apie auksinių plytų kelią ir vaivorykštės gale tupinti aukso puodą. Aš visada šypsojausi tik nuoširdumo ir meilės kupina šypsena, mylėjau visus, tikėdama, kad jie tokie kaip tie padarai iš pasakų. Dabar, patirdama vis daugiau, verčiu save užslėpti savo meilumą, po juoko ir pasijuokimo iš savęs kauke, bet gerai žinau, o gal net tikiu, kad vėl tapsiu mieliausia mergaite su dviem ilgom kasom ir kaspinukais tada, kai rasiu dėl ko tokia turėčiau būti.

Cha, tikiuosi priverčiau tave bent jau kreivai šyptelėti, jei taip tai gerai, nes rengiuosi dar kiek pasijuokti.

Va dabar, kai suknistas playeris manęs nenori daugiau klausyti ir lagina visas kompas aš esu priversta klausytis dainų, kurios po velnių turėtų mane varyti į depresiją ir dar toli toli, bet nea, aš šypsausi, nes prieš akis iškyla vaizdai kurie man patiko kažkada.

Kad ir štai, pirmasis mano bučinys po kažkokiu tai žaliu krūmų, ak, ar man tada tikrai buvo vos 6 metai ? Mažiau ? Daugiau ? Neatsimenu, ne tame yra esmė, svarbiausiai tai, kad man buvo linksma ir smagu, kad jaučiausi lyg kažkada girdėtoje pasakoje. Šis prisiminimas visada verčia mane nusijuokti ir pagalvoti, Omg, kiek gi aš turėjau tokių nutikimų ? Tikriausiai nesuskaičiuosiu ir ant abiejų rankų pirštų, o jų ten kiek paskutinį kartą tikrinau buvo vos dešimtukas.

Nori pasakysiu gryną tiesą ? Aš jau senai pamečiau šitos makalynės mintį, nežinau ką ir dėl ko rašau, nesistebėsiu jeigu kažkas jau kartojasi, o tik tu turbūt tai pastebi . Atsiprašau (patraukiu pečiais ir droviai nusišypsau) keistai dabar jaučiuosi.

Apsidairiau dabar po savo kambarį ir ką pamačiau ? Keli kvaili plakatai, juose siauraakiai rudaveidžiai ir kažkoks vyrukas su velnio šypsena, manau jis vaidina vampyrą ir jam tas tinka. Matau ir vazą pylną spalvingų rutuliukų, tai parodo ką ? Ogi tai, kad per dažnai lankausi Maximoje. Na, dar čia yra visas altorius mano svajonių šaliai, ir žinoma mano lobis, mano turtas ir kitas materialinis šūdas- Knygos. Cha, durnai nuskambėjo, bet yra kaip yra, esu priklausoma nuo įdomaus skaitalo, mėgstu banalius dalykus ir visokiausius neįmanomus velnius. Štai ilgiausia eilė prigrūsta kraują siurbiančių padarų istorijų, štai dar viena eilė kurioje laksto žirgai sniego pusnimis ir skraido magiši paukščiai. Keista, bet tai man atrodo gražu ir jausminga.

Pliušinių padarų savo kambaryje neskaičiuoju, čia meškiukas kažkada padovanotas tėvų, čia šuniukas nuo gimimo dienos likęs stovėti ant spintelės, čia Kalėdų proga gauti meškinai, didelis ir mažas, rudas ir šviesus... Visi šie daiktai man brangūs, gaila juos kartais paliesti, nes atrodo iš jų nieko neliks, bet kai užeina noras ir meilės trūkumas jie geri draugai, išklauso, sugeria ašras ir paguodžia, nors kalbėti ir nemoka...

Gal gaišinu tave dabar, gali bėgti, leidžiu. Neskaityk daugiau nesąmonių apie mane, gal kada nors gausi jas sužinoti ir pamatyti savo akimis, o gal to ir nebus, nes tau neverta manęs pažinoti...

Beprasmynas ir tiek

Vėl mano akys patvino ašarų upeliukais,

Taip, aš vėl verkiu, kaip ir ankščiau.

Ne, tik neklausk kodėl,

Pati norėčiau tai žinoti.

Gerai žinau, kad vos ne visos mano rašliavos yra liūdnos,

Dar geriau žinau, kad jos tik tam, kad turėčiau kur išsilieti.

Bet aš norėčiau šypsotis ne tik vieša šypsena,

Bet ir tokia, kuri atsispindėtų mano vadinamoje kūryboje.

Dažnai rašau apie laiką, kuris yra negailestingas man,

Kuris su manimi žaidžia ir retai duoda ką gero.

Dažnai paistau kažką apie sapnus ir svajones,

Iš kurių naudos vis tiek nėra...

Dabar viskas skamba taip pesimistiškai, taip vienišai,

Gal taip ir yra, ne man žinoti kokia iš tiesų mano širdis.

Dabar tikriausiai tu skaitai ir juokiesi, šaipaisi iš manęs,

Matyt galvoji, kokia depresantė ji yra... Gal tiesa tai, o gal ne.

Štai, playliste suskambo linksma daina, dievaži kaip norėčiau pašokti,

Bet naudos tame yra ? Ne...

Vistiek galiausiai grįšiu į vietą prie balto popieriaus,

Arba nueisiu pagulėti karštam vandeny, kuris vis tiek nepadeda.

Kaip kažkam esu pasakius, mano silpnybės mane pražudys,

Ir tai gryna teisybė...

Per daug aš atskleidžiu save, per daug viską priimu į širdį,

Matydama, kad kažkas man šypsosi galiu pagalvoti, kad ta šypsena nuoširdi ir ja patikėti,

Bet vėliau galiu nukentėti, nes ji buvo tik dalis žaidimo...

Gal gana man paistyti kažką ir mėginti parimuoti,

Žinau, čia nesąmonė, o ir mano galvoje tokia pat velniava,

Norėčiau akimirkai sustoti ir gauti tokio paties nuoširdumo dozę realybėje,

Norėčiau, apsisukti, apsiversti aukštyn kojom, pabūti kitokia.

Kas veikiama kai Lietuvių pamokoje būna nuobodu ? Rašomos nesąmonės ;D

Krintantis sniegas ir tas nesuskaičiuojamas džiaugsmas,

Tik tai mums rūpėjo kai buvom kartu.

Žaidėm pusnyse, smagiai juokavom ir džiaugėmės dienomis,

Leidom laiką tik dviese ir gyvenimas atrodė tiesiog idealus.

Nelauktai pradėjom skaičiuoti laiką ir bijoti sniego,

Netikėtai pradėjom vis rečiau susitikti ir džiaugtis kartu.

Dienos ir naktys tapo užimtos kitais darbais

Nebesusitikom daugiau, pamiršom vienas kitą...

**********************

Nereikia man tavęs amžinai prie savęs,

Pilnai pakanka to, kad galiu pabūti bent minutę kartu.

Aš džiaugiuosi, kai grįžęs vėlai, mane apkabini ir ramiai užmiegi, padėjęs galvą ant mano kelių.

Aš džiaugiuosi, kad esu dalelė tavo gyvenimo.

Žinau, kad gal kažkada viskam ateis galas

Ir aš kentėsiu kaip niekada ankščiau,

Bet visa šitai nesvarbu,

Nes gyvenu šia minute, gyvenu tik tavimi...

<3

Rytai ir naktys priklauso mums

Švelnūs tavo pirštų prisilietimai kiekvieną rytą

Pažadina mane iš miegų.

Lengvas tavo kvėpavimas prie mano kaklo,

Padeda man nusiraminti.

Prabudusi ir pažvelgusi į tas tavo gilias tamsias akis,

Aš pasijuntu geriau, lyg akmuo nuo širdies būtų nukritęs.

O kai tu ištari ''Labas rytas'' tuo savo aksominiu balsu,

Aš džiaugiuosi, kad gimiau kaip tik laiku.

Laikydama tavo ranką tarp savų, aš jaučiuosi laiminga,

Laiminga, kad turiu galimybę būti su tavimi.

Nors niekada gerai nepažinojau tavo lūpų, aš tikiu,

Kad ateis tas laikas, kai jos bus pačios brangiausios mano gyvenime.

Traukiantis rytui, veržiantis saulės spinduliams pro mano akių vokus,

Man tenka atsidusti, o tai tave prajuokina.

Tada pajuntu lengva, šilto oro ir atokvėpio sukeltą vėjalį,

Kuris labai švleniai prisiglaudžia prie mano odos.

Jausdama tai, aš šypsausi kartu su tavimi,

Tavo šypsena man brangi, brangiausia už viską pasaulyje.

Gal tokie, paprasti, kasdieniai dalykai kažkam atrodo banalūs ir ne tokie svarbūs,

Bet man jie svarbiausi, nes tik taip, aš galiu būti šalia tavęs.

Tik rytais ir vėlai naktimis mums lemta būti dviems.