Bėk, dink iš akių...
Kartojau nenorėdama ir verkdama.
Paleidau tave iš savo rankų it pernykščius lapus,
Norėjau, kad būtum laisvas.
Žiūrėjau, kaip nedrąsiai šaliniesi,
Sukiojaisi atgal, akys meldė to nedaryti.
Sunku man buvo, pats gerai tai žinai,
Bet gyvenimas spaudė, teko rinktis...
Taip, žinau geriau nei tau atrodo,
Kad tas tavo paleidimas, atidavimas likimui buvo nedoras,
Neatleistinas ir labai skaudus dalykas,
Bet viską dariau dėl tavęs... Bent jau taip teigiu.
Sugebėk viską pamiršti.
Nenoriu, kad galvotum apie mano ašaras,
Nenoriu, kad atsimintum, kaip tave mylėjau.
Noriu kad viską pamirštum, ištrintum iš atminties, lyg blogą dieną...
Gaila, iš mano gyvenimo tu neišnyksi, kaip tie rudens lapai,
Ir niekas tavęs, kaip jų, nepakeis.
Amžinai prisiminsiu tavas akis ir tą vaikišką šypseną.
Amžinai mylėsiu tave, bet stengsiuosi laikyti tik savo broliu... Draugu... Pažįstamu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą