Dabar, kai už lango palengva krinta baltos snaigės,
Kai kambario fone skamba rami muzika ir dega žvakės aš suprantu
Suprantu, koks vertyngas yra laikas,
Kokie vertyngi yra jausmai.
Iki šios minutės negalvojau, kad galėsim būti kartu,
Iki šiandien net nenorėjau tikėti, kad mes būsim daugiau nei draugai.
Taip, tai keista, gal nieko keistesnio ir nesu patyrus.
Viskas tiesiog per daug skubota.
Kai pagaliau sugebėjau tave pamilti ir tai pripažinti,
Tu išnykai.
Kai pagaliau panorau būti su tavimi,
Tavęs šalia neliko.
Negaliu nustoti žiūrėti į snaiges ir galvoti,
Kad kažkur ten, tame šaltam sniege esi tu.
Jei būčiau sugebėjusi prabilti laiku
Gal dabar tu būtum šalia manęs...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą