Vėl bėga vienišos minutės,
Vėl sėdžiu viena savo kambaryje.
Šalia nėra nei tavęs, nei meilės,
Nėra jausmų ar įprastos šilumos.
Kažkada, kai tu dar buvai mano rankose,
Viskas buvo kitaip... Atrodė kitaip...
Kažkada, kai abiems galvoje buvo tik šilti jausmai,
Mudu mylėjom vienas kitą ir daugiau apie nieką negalvojom.
Tiesa ta, kad tamsai aptemdžius mūsų mintis,
Kentėti teko ne man, o tau.
Tiesa tą, kad paskutinę minutę aš atsibudau,
O tu ne... Tu pasilikai tamsoje...
Nuo to laiko aš negaliu ramiai žvelgti į tave,
Negaliu žiūrėti į tas sustingusias akis senoje fotografijoje.
Gaila, kad mums nebuvo lemta likti amžinai kartu,
Gaila, kad aš turėjau atsigauti, o tu privalėjai nuskristi nuo stogo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą