Smilkstantys smilkalai, nuo kurių jau tiesiog sukasi galvą.
Taurė burbuliuojančio gėrimo kuris nereikiamiausiu metu trenkia į galvą.
Tai tik įprastinis mano vakaras...
Dar kartais atsiranda degančios žvakės, nuo kurių liepsnos sušyla širdis,
Neretai ateina ir draugiška katė, kuri visada priverčia mane atsidusti.
Kompaniją palaiko ir pliušinis, geriausio draugo dovanotas meškinas,
Bet ko labiausiai reikia, to šalia nėra...
Nežinau kodėl mano bandymas rašyti, gaunasi it išpažintis psichologui,
Norėčiau žinoti, kodėl mano meilė baigiasi, net neprasidėjus.
Gerai bent tiek, kad išmokau šypsotis, net tada, kai viską skauda,
Bent nesulaukiu dirbtinos užuojautos, iš kurios naudos vis tiek nulis.
Norėčiau pasakyti - mesiu šitą depresingą rašymą,
Pradėsiu juoktis ir rašyti šypsenas ištraukiančius posmus.
Bet to tikrai nebus, esu labiau dramatinė persona, nei ta, kuri rašo apie paukščiukus ir gėlytes.
Labai norėčiau pasikeisti, bet tada tai jau būčiau ne aš...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą