Ant to balto, nekalto ir puraus sniego
Aš nieko nejutau, negalvojau
Žiūrėjau į rausvus taškus ir nieko nenorėjau.
Klykti nebuvo reikalo, tylėjau lyg kapas.
Žvelgiau į tą sniegą norėdama atsidurti po juo,
O mano skruostais ritosi ašaros.
Ne tiek iš sau teikiamo skausmo, kiek iš širdies kančios...
Nenorėjau per daug džiaugtis tokiu išėjimu,
Nenorėjau net šypsotis dėl tokios mirties,
Bet matyt nedora giltinė tiesiog laikė mane savo valioje,
Vertė ji išsišiepti lyg ausų... Vertė šypsotis tamsiu krauju...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą