Norėjau kažką jam dar pasakyti, bet ilgai tylėjau, mąsčiau.
-Prisipažinsiu, ašaras lieju, nes man skaudu, žinau, kad jos nieko nepakeis, bet patikėk, po to pasijuntu daug geriau, nei viską laikydama savyje ir dirbtinai šypsodamasi.
Jis ilgai į mane žiūrėjo tylėdamas, jo akys atrodė sudomintos, gal kiek per daug.
-Na, o ar aš išgirsiu viso to priežastį ? ,- visai nesitikėjau tokio jo klausimo, kažkaip maniau, kad jis tik kalbės tai, kas paneigtų visus mano apmąstymus, bet, kad norės sužinoti priežastį niekada nepagalvojau.
-Tai kvaila ,- ištariau nusijuokdama ,- Net labai kvaila, aš tiesiog pasijutau lyg išduota savo geriausios draugės ir tiek ,- patraukiau pečiais, stebėjau kaip jis reaguos į tai. Sulaukiau supratingo linktelėjimo ir nuoširdaus rankos spustelėjimo. Sudominta tokios jo reakcijos aš įdėmiai jį stebėjau, net kiekvieną jo judesį bandžiau geriau suprasti, norėjau žinoti, net ką jis galvoja.
-Suprantu tave, aš taip pat esu taip pasijautęs ,- tardamas šiuos žodžius jis šyptelėjo. Malonia, jaukia ir šilta šypsena, kuri tiesiog žavėjo. Taip ir sėdėjau žiūrėdama į jį, taip ir neatitraukiau savų akių nuo jo. Nelauktas šiltas vėjas papūtė kaip tik tada, kai man reikėjo gaivaus oro. Pajutau, kaip švelniai jis sujudino mano plaukus, kaip plaikstė juos į visas puses. Nusijuokiau. Pakvipo vyšnių žiedai kurie kaip tik pasklido po miesto gatves. Širdis suvirpėjo nuo tokio vaizdo, kurio jau senai nebuvau regėjusi. Akys sužibo, tai pastebėjo ir vaikinas sėdintis šalimais. Padovanojau jam mielą šypseną, nes man šis momentas labai patiko.
-Gražu, tiesa ? ,- paklausiau lyg tikra svajotoja ir pasitaisydama plaukus apsidairiau. Pirštais sugavau skriejantį žiedlapį ir giliai įkvėpiau jo aromato.
-Be galo. Nesu matęs nieko panašaus ,- ištarė šiltas jo balsas ir tada pagalvojau, jis tikriausiai ne vietinis. Tai buvo logiškiausias paaiškinimas, nes jo nesu niekada mačiusi, o ir jis pats sakėsi nematęs tokio širdžiai mielo peizažo.
-Tu ne iš šių apylinkių, tiesa ? ,- priverčiau užduoti šį klausimą garsiai. Jis linktelėjo.
-O iš kur tu ? ,- norėjau apie jį daugiau sužinoti. Mano svajonių šalis, mano Japonija buvo mylimiausia vieta šioje žemėje, bet norėjau žinoti iš kur šis vaikinas, kuris taip labai mane domino.
-Iš toli, iš ten, kur ne taip gražu, kur vėjas be galo šaltas ir nedžiugina manęs taip, kaip dabar čia ,- sakydamas jis mielai šypsojosi, tuomet pasilenkė ir atsargiai man nuo veido patraukė krentančią plaukų sruogą. Suvirpėjau nuo jo prisilietimo, virpėjau ir nuo jo kvapo, kurį man atnešė vėjas.
-O tai yra kur ? Nejaugi iš tolimosios sniegynų šalies ? ,- susijuokdama ištariau, nors gal tai skambėjo kaiek rimčiau nei maniau. Na taip, neturėjau omeny, kad jis iš kokios Aliaskos, bet iš tos vietos, netoli šiaurės, kur snieguotose pievose ganosi baltosios meškos.
-Na, toje šalyje yra sniego, bet tai ne tolimoji sniegynų šalis ,- kalbėjo jis, supratau, nenori tiksliai man pasakyti iš kur yra, na ir nereikia, juk jis net nežino iš kur aš.
-O ar vardą tu turi ? Esi be galo paslaptingas, tad norėčiau ką nors sužinoti, mat visgi tai tu pamatei ir sustojai prie manęs kai verkiau ,- palenkiau galvą, kad geriau jį matyčiau, kad galėčiau geriau įsižiūrėti į jo veidą.
-Turiu, bet jis nėra toks paslaptingas kaip aš, jis net nėra įspūdingas, vardas toks, kaip ir daugelis kitų ,- kalbėjo vaikinas aukštu balso tembru. Aš vos galėjau nusėdėti savo vietoje, taip norėjau daugiau apie jį sužinoti, taip troškau daugiau pakalbėti.
-Pasakyk jį man, jei tau nėra sunku ,- pasakiau it mažos mergaitės balseliu ir plačiai jam nusišypsojau. Klastingai šyptelėjęs jis susijuokė ir mandagiai linktelėjo.
-Kajus. Manasis vardas yra Kajus, o jo reikšmė yra džiaugsmas, džiaugsmingas ,- paaiškino man, lyg suprasdamas, kad norėsiu tai sužinoti. Šypsojausi, tas vardas jam tiko, mat jo reikšmė labai atspindėjo vaikinuką.
-O tavo vardas koks ? Tikiuosi jis nereiškia liūdesio, nes tada tau bus netinkamas ,-jo balso tonas nustebino mane,net labai. Tada susimąsčiau. „O jei tikrai, ką gi reiškia tasai mano vardas?“
-Na, mano vardas yra Milena, ir ne, jis nereiškia liūdesio ,- pasakiau kiek pašaipiai, man darėsi vis linksmiau ir jaukiau.
-Ne ? Tai ar pasakysi jo reikšme, ar man teks smalsauti ? ,- pradėjau juoktis, mat jis pasilenkė prie manęs, jo akys buvo arčiau mano veido, net šiurpas bėgo per kūną.
-Ne, Milena reiškia žmonių meilė ,- pavarčiau akis, nes maniau, kad toks vardas, ar bent jau jo reikšmė, man netinka. Kajus taip nemanė, jis plačiai nusišypsojo ir švelniai perbraukė pirštais per mano skruostą.
-Manau jis tau tinka ,- nuoširdžiai ištarė jis ir tada atsitraukė. Vėl pūstelėjo vėjas, vėl aplink pasklido vyšnių žiedai ir man visai nesitikint Kajus atsistojo, pasitaisė savo švarką ir pasisuko į mane.
-Na, buvo malonu susitikti Milena, tikiuosi dar kada gausiu progą tave pamatyti ,- pasakydamas jis nulenkė galvą. „Dievaži, argi taip nesielgiama senoviniuose filmuose?‘‘ paklausiau pati savęs, tada plačiai išsišiepiau ir linktelėjau.
-Man taip mat, Kajau. Norėčiau kada ir vėl susitikti, mat tu paskaidrinai man dieną. Ačiū ,- ištariau stodamasi ir jam linktelėjau. Tas linksėjimas, buvo mano įprotis nežinau jau iš kurių laikų atėjęs, bet, kiek pastebėjau, Kajui patiko toks lyg ir formalumas. Jis plačiai nusišypsojo ir nuėjo savo keliu tolyn. Aš dar ilgai į jį žiūrėjau, kol galiausiai nemačiau jokio silueto.
Ne už ilgo atėjo naktis, nusileido saulė, pasirodė mėnuo, oras dar labiau atšalo ir aš apsikabinusi save rankomis pasileidau keliu namo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą