Žiūrėjau į jį, laikantį taurę su viskiu. Viena taurė po kitos, vienas butelis sekė paskui kitą ir tai nesiliovė. Ilgai tęsėsi mano akyse, kol galiausiai privertė susimąstyti „Nejaugi aš jį privedžiau prie to ?“
Negalėjau tiesiog žiūrėti, kaip jis žudo save alkoholyje, nes man pritrūko drąsos viską paaiškinti, nes aš negalėjau prisipažinti. Buvo tiesiog sunku stebėti visą šitai, norėjau pulti ir sunaikinti visą tą šlamštą kuriame dabar gulėjo man brangus žmogus, bet tai elgtis jau neturėjau teisės. Tikriausiai neturėsiu niekada
1.
Ilgai iš galvos nedingo vakarykščio nuotykio vaizdai. Plati naujo mano draugo šypsena, skardus juokas kuris privertė mane suklusti ir nuostabios jo akys, kurios tiesiog neleido atsitraukti.
Taip, suprantu gerai, kad tai skamba kaip įsimylėjusios mergiotės sapaliojimai, bet iš karto patikinu visus, kad taip nėra. Kajus , mano naujas draugas, yra tik įdomi asmenybė, įdomus žmogus, kuris į mano gyvenimą atkeliavo vos vakar, kai iš dangaus pradėjo kristi pirmasis sniegas. Tikriausiai keistai skamba visa tai, žinant, kad aš jaučiu trauką būti su juo ir, kad esu įsitikinusi jog jam nesimpatizuoju. Visgi, aš netikiu tokiais dalykais kaip meilė iš pirmo žvilgsnio...
Savęs jau kelintą kartą šiandien klausiu, kas jau tokio verčia mane galvoti apie naująjį draugą, ką gi jis turi tokio, ko neturi mano geriausieji draugai ? Gaila, nerandu pati atsakymų į savus klausimus, tik žinau tiek, kad buvimas šalia Kajaus, tas kelias valandas buvo nuostabus. Kiekvienas jo ištartas žodis įtraukdavo mane, norėjau klausytis jo balso tono, norėjau stebėti jo veidą, kuris persikeisdavo, kai pasakydavau ką nors įdomaus arba keisto. Viską, net kiekvieną jo ištartą žodį aš atsimenu kuo puikiausiai.
Sėdėjau aš ant suolo it kvaiša liedama ašaras dėl prarastos draugės kuri pamiršo viską dėl savo vaikino, verkiau ir kūkčiojau lyg maža mergaitė nekreipdama dėmesio į nieką, kol galiausiai pajutau kaip sujudėjo suolas ir, kaip ant mano kelio atsirado kažkieno ranką. Turiu pripažinti, maniau, kad iškeiksiu tą žmogų visais man žinomais žodžiais ir tikrai ketinau tai padaryti, bet vos patraukus rankas nuo akių ir pažiūrėjusi kas toks drįso sudrumsti mano depresijos minutę aš sustingau. Ne dėl to, kad tas žmogelis buvo kažkoks bauginantis ar klaikiai gražus, tikrai ne. Sustingau, nes jis vienintelis atrodė susirūpinęs manimi iš tikro. Jo rudose akyse buvo matyti sumišimas, jos vienu metu norėjo žinoti kas man negerai ir tuo pačiu klykė, kad nori man padėti. Švelni, gan maloni šypsena žmogaus veide privertė mane nusiraminti, ir tada, kai jau atrodė, kad jis pasakys kažką kvailo ir išblaškys visas mano svajas, aš gavau smūgį į paširdžius. Nemeluosiu, tiesiog prasivėrus jo, to žmogaus, to vaikino kuris mane sužavėjo burnai iš jos pasklido angeliškas, aksominis ir tuo pačiu, it lelijom atsiduodantis balsas. Tas balsas privertė mane atsidusti iš širdies ir žiūrėti susidomėjusiomis, nebe liūdnom, labiau smalsiomis akimis tiesiai į vaikinuką.
-Ar žinai, kad ašaros nieko neišsprendžia realiame gyvenime ? ,- paklausė aksominis balso mišinys. Aš palenkiau galvą į šoną ir nusivaliau riedančią skruostais ašarą. Lūpas laikiau suspaudusi į vieną tiesią liniją, nežinojau ką daugiau daryti.
-Na, o ar supranti, kad žmogaus šypsena yra didingas simbolis ? Žmonių šypsenų liepsna gali sudeginti visas tamsos jėgas, tarp jų ir liūdesį, netektį, nusivylimą ,- Vėl kalbėjo tasai balsas, o jam nutilus išvydau tik nuoširdų šypsnį kuris buvo matyti ir vaikino akyse. Sustingau savo vietoje. Ašaros nebėgo, o ir lūpos vertė šyptelėti, atrodė, kad jis tiesiog iš mano akių, nuo kurių negalėjo atitraukti savo žvilgsnio, nuspėjo, kas negerai. Dėkinga linktelėjau, bijojau prabilti, kad nesudrumsčiau jo sukeltos atmosferos, bet ir sėdėti tyloje, nebuvo mano sritis.
-Gal ir žinau, kad ašaros nieko nepakeis, gal žinau ir tai, kad šypsenos sutvirtina gėrio siekimą, spinduliuoja gydančias emanacijas ir išsprendžia problemas. Bet kas iš to ? ,- Na, sugebėjau ištarti tik tiek, buvo keista kalbėti su nepažįstamuoju, bet jis atrodė artimas, o mano pasakyti žodžiai matyt jį paveikė, nes jo veide suspindo plati, šilta ir jausmų kupina šypsena. Nuo jos man darėsi šilta širdyje.
-Kas iš to ? Hmm, tikriausiai aš noriu pasakyti, kad tau nereikia liūdėti ir lieti ašarų, užtenka šypsotis gražia šypsena, kurią tau dovanojo, kad galėtum būti laiminga. ,- Pasakęs jis atitraukė savo ranką nuo mano kelio, tik dabar pajutau, kaip tvirtai galėjau jaustis, kai jo ranka lietė mane.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą